Yra žmonių, manančių, kad tai, kas nėra nauja, jau nebegali būti panaudota dar kartą ir tinkamai atlikti savo paskirties. Tokie žmonės, užėję į parduotuvę, pavadintą antikvariatas, tikriausiai išsigąstų, jog pateko į šiukšlyną, pilną niekam nebereikalingų, jau panaudotų daiktų. Tačiau antikvariniai baldai ir kiti daiktai – tai ne šiukšlės, o tikri lobiai. Tereikia galbūt šiek tiek pakeisti savo požiūrį ir, pasitelkus racionalius argumentus, juos taip, kaip lobius, pamatyti. O argumentų yra tikrai nemažai.
Pirma, antikvariatas lobynu vadinamas tikrai ne veltui – jame galima atrasti originalių ir firminių gaminių: baldų, interjero detalių, kartais netgi ir senovinių drabužių ar batų, rankinių ar netgi vienetinių daiktų. Pavyzdžiui, koks nors antikvariatas kaune ar antikvariatas vilniuje gali pasiūlyti įsigyti visame pasaulyje vis labiau kokybe garsėjančių gerų meistrų gamintų naudotų vokiškų ir olandiškų baldų. Kas nėra girdėjęs apie jų ilgaamžiškumą, patvarumą ir originalumą? O kas nenorėtų tokių baldų savo namams? Tai – iš tiesų tik retoriniai klausimai. Ką bekalbėti apie itališko dizaino pavyzdžius, kurių taip pat galima rasti antikvariatuose ir vadinamuose „butikuose“. Maža to, pasitaiko, kad antikvariatas – tokiu atveju jau tikra lobių skrynia – pasiūlo ir dar kokį nors itališką stebuklą – sakykime, žymiojo Ciurichas Groti Antonio Stradivari rankomis pagamintą smuiką. Žinoma, tokių stebuklų senovinių smulkmenų parduotuvės Lietuvoje, tarkim, antikvariatas vilniuje, tikriausiai nelabai gali pasiūlyti, tai liks tik svajonė, bet kas žino, galbūt kur nors užsieny, lengvai apdulkėjusioje antikvariato lentynoje, ir guli, tykiai ir kantriai laukdama mylinčio šeimininko, tokia įstabi prekė.
Antra, antikvariatus lobynais vadina įvairūs kolekcionieriai. Čia daugybe atributų savo kolekcijas papildo numizmatikai – monetų ir popierinių pinigų (banknotų) kolekcionieriai, taip pat filatelistai – žmonės, išprotėję dėl pašto ženklų. Pavyzdžiui, antikvariatas kaune, įsikūręs Rotušės aikštėje, tiesiog prie senojo pašto, turi netgi atskirus segtuvus su monetomis, banknotais ir pašto ženklais – kiekvienas gali juos vartyti ir rinktis, kas labiausiai patinka. O ką bekalbėti apie daugybę dailių atvirukų, statulėlių ir panašių smulkmenų, kurias yra linkę rinkti žmonės. Asmenims, turintiems tokį pomėgį, antikvariatas – tikras turtingas „karaliaus iždas“.
Galiausiai, netgi tiems, kurie vis tiek, po tokių argumentų, skeptiškai žvelgia į „senas, dvokiančias ir nešvarias“ antikvariatų prekes (ką antikvariatų mylėtojai apibūdina kaip „istorijos dvelksmą“ ir „laiko žymes“ arba tiesiog kaip „vintažą“ ar „retro“) kaip į šiukšles, turėtų patikti mintis, kad net ir panaudotą daiktą profesionalios rankos gali paversti tokiu, kad jis atrodys visiškai naujas. Viską, kas parduodama bet kokiame antikvariate, į kurį beužeitumėte, galima sutaisyti, atnaujinti, perdažyti, pervilkti, naujai iškimšti ir taip toliau. Kai ką gali padaryti ir patys žmonės, įsigyjantys tas prekes, ypač jei reikalingi tik daugiau korekciniai, estetiniai atnaujinimai. Tačiau, žinoma, pasitaiko ir atvejų, kad daiktą – baldą, aksesuarą, interjero ar garderobo detalę – reikia naujam gyvenimui prikelti, kaip sakoma, „iš pagrindų“. Neverta jo „nurašyti“ kaip jau nebepanaudojimo.
Svarbu žinoti, kad antikvariatuose dažniausiai dirba savo amato specialistai, tai yra arba žmonės, tiesiog „pametę galvas“ dėl įvairių senienų, senovinių daiktų ir keliaujantys po visą Europą ar net pasaulį tam, kad į Lietuvą parsivežtų kuo originaliausių smulkmenėlių, arba profesionalūs restauratoriai. Neįtikėtina, bet tai – tiesa. Tokie žmonės taip pat su didžiausiu džiaugsmu visą savo laiką leidžia tame „istorijos dvelksme“, apsupti antikvarinių prekių. Antikvariatas jiems ne tik lobynas, bet ir kone namai. Tad kodėl nepasinaudoti jų pagalba ir neatnaujinti senos nuostabios ten rastos smulkmenos? Tai turėtų išlydyti kiekvieno skeptiko širdį.
