Antioksidantai stabdo laiką… Fotosenėjimas
Senėjimas — tai DNR molekulėse susikaupusių defektų ir sutrikusių fiziologinių procesų rezultatas, kuris organizmą galiausiai sunaikina. Egzistuoja daug senėjimo teorijų, kurios vienaip ar kitaip aiškina klaidų atsiradimą ląstelių struktūroje, išorės veiksnių įtaką senėjimo procesams. Tačiau pirmosios raukšlės veido odoje atsiranda ne tiek dėl universalaus, būdingo visiems organizmo audiniams, senėjimo, kiek dėl kito proceso, vadinamojo fotosenėjimo.
Norint įvertinti nepalankių išorės veiksnių įtaką odos senėjimui, pakanka palyginti veido ir uždengtų kūno vietų odą. Atvirose kūno odos vietose senėjimas matomas kur kas anksčiau, nei apsaugotose drabužiais. Išanalizuoti visų neigiamų išorės veiksnių, greitinančių odos senėjimą, neįmanoma, bet ultravioletinis spinduliavimas nuolat veikia kiekvieną žmogų. Mokslininkai vieningai tvirtina, kad pirmuosius senėjimo požymius odoje sukelia būtent UV spinduliavimas.
Ultravioletas skatina degeneracinius procesus odoje, dėl kurių oda tampa sausa, šiurkšti, netenka tonuso, joje atsiranda raukšlių ir pigmentinių dėmių (saulės lentigo). Histologiškai tai — raginio sluoksnio sustorėjimas (hi-perkeratozė), epidermio atrofija, kolageno pluoštų degeneracija, atipinių elastinių pluoštų atsiradimas. Pagausėja melanino, atsiran-
da atipinių melanocitų, išsiplečia kapiliarai. Šių požymių beveik nėra ten, kur oda gerai apsaugota nuo ultravioletinių spindulių.
Odai reikalinga apsauga
Saulė — ultravioleto, kaip ir viso kitokio elektromagnetinio spinduliavimo (regimosios šviesos bei šilumos), šaltinis. Dalį UV spinduliavimo sulaiko ozono sluoksnis, debesys, drabužiai, langų stiklai ir kitos kliūtys. Raginis odos sluoksnis taip pat sulaiko kažkiek UVS, bet dalis saulės spindulių pasiekia dermą. Ultravioleto diapazonas — nuo 200 iki 380 nm. Kuo ilgesnis bangos diapazonas, tuo silpnesnis ultravioletinis spinduliavimas. Visas ultravioleto diapazonas dalijamas į tokias dalis:
♦ UV-C spinduliai visiškai sulaikomi ozono sluoksnio;
♦ UV-B spinduliai iš dalies sulaikomi ozono sluoksnio, beveik neprasiskverbia pro stiklą, 70 proc. atspindi raginis sluoksnis, 20 proc. nusilpsta skverbdamiesi pro epidermį, į dermą pakliūva apie 10 proc;
♦ UV-A spinduliai nesulaikomi ozono sluoksnio, kiaurai prasiskverbia pro stiklą ir raginį odos sluoksnį. Skverbdamiesi per epidermį UV-A spinduliai iš dalies sugeriami, atspindimi ar išsklaidomi, todėl į dermą pakliūva iki 30 proc.
Nors UV-A spinduliai nesukelia odos paraudimo ar saulės nudegimo, būtent dėl jų atsiranda fotosenėjimo požymių. Ultravioletas, pakliuvęs ant odos, gali atsispindėti nuo jos paviršiaus, prasiskverbti gilyn arba jį gali absorbuoti (sugerti) organinės molekulės. Pažeidimus odoje sukelia tik absorbuoti UV spinduliai. Todėl, žinant organinių molekulių absorbcijos spektrą, galima numatyti, kokios molekulės odos ląstelėse bus labiausiai pažeistos ultravioleto (priklausomai nuo bangų ilgio, kuriomis apšvitinama oda).
Sugerdamos šviesos kvantus molekulės pereina į nestabilią aktyvią būklę ir tampa reaktyvesnės. Todėl gali formuotis ne tik stabilūs molekulių junginiai, bet ir laisvieji radikalai bei aktyvaus deguonies formos. Šiuo atveju ultravioletinis spinduliavimas tiesiogiai pažeidžia biologines molekules: baltymus, nukleino rūgštis, tai pat sukuria griaunamąjį laisvųjų radikalų poveikio mechanizmą odoje. Daugiau panašių straipsnių galite rasti mūsų svetainėje www.kvepinkis.lt
