Italų dizainas pasižymėjo intelektualiu išradingumu, pagrįstu mokslinėmis, technologinėmis naujovėmis, nuolatiniu ieškojimu. Vieno ryškiausių vyresniosios kartos italų dizainerių Bruno Munari teorinė veikla buvo reikšminga pokariu besiformuojančiam italų ieškojimų dizainui. Kūrybinį kelią jis pradėjo nuo skulptūros, tapybos, domėjosi futurizmu, dalyvavo futuristų rengiamose parodose. Futuristų skelbiamos avangardinės idėjos – ekspresija, judėjimas paskatino eksperimentuoti. Ketvirtajame dešimtmetyje Munari pradėjo domėtis kinetinio meno galimybėmis panaudojant spalvas, eksperimentavo su persišviečiančiomis medžiagomis, sukūrė pirmuosius kinetinio meno objektus. kūrė netradicinius dizaino objektus – šviestuvus, galinčius subyrėti, dirbo su plastikais. Jis nuolatos eksperimentavo, kūrė kinetinius objektus, stengėsi peržengti ribas, skiriančias techniškąjį ir meno pasaulį. Per du pokario dešimtmečius atsiskleidė nemažai įdomių, radikaliai italų dizainą pakeitusių kūrėjų, kurių galvose virė naujos idėjos kuomet net spintos tapo avangardinio meno objektu.
Septintajame dešimtmetyje Italijoje paaštrėjus politinei situacijai, sustiprėjus studentų protestams, jauniesiems dizaineriams atrodė, kad gražus dizainas ir jaukūs minkšti baldai neatitinka pasikeitusios gyvenamosios socialinės aplinkos, iškilusių politinių, ekologinių problemų. Jaunieji dizaineriai, veikiami populiariosios kultūros ir susidariusios naujos socialinės aplinkos, iš plastiko ima kurti netradicinius baldus. Jų kuriami minkšti baldai lengvai transformuojami, keičiami, dažniausiai net pripučiami. Taip išreiškiamos ne tik dizainerių, bet ir jaunosios kartos protesto nuotaikos, vyravusios septintojo dešimtmečio Europoje.
Sunku italų dizaine aptikti kitą tokią talentingą asmenybę, kaip Joe Colombo, kupiną futuristinių ateities būsto erdvės planavimo novatoriškų idėjų. Per trumpą savo kūrybos laikotarpį jis sukūrė tiek daug laiką pralenkiančių darbų, kurie ir šiandien stebina. Colombo studijavo tapybą, dalyvavo parodose, daug eksperimentavo. Vėliau visą dėmesį skyrė dizainui, ypač domėjosi kosmosu, kurį žmogus rengėsi užkariauti. Kaip visi to meto dizaineriai, jis daug dėmesio skyrė architektūros, interjero erdvės sprendimui, analizavo naujos gyvenamosios aplinkos peizažą. Colombo interjero sprendimai asocijavosi su erdvėlaiviais, kurie radikaliai pakeitė gyvenamosios erdvės sampratą. Kurdamas ateities interjerą dizaineris pažvelgė į jį kaip į dinamišką procesą, vykstantį laike ir erdvėje. Jo samprotavimai primena konstruktyvistų idėjas, tik nauju civilizacijos raidos lygmeniu. Septintajame dešimtmetyje Colombo gyvenamąją erdvę nukėlė į XXI amžių, pasitelkęs naująsias technologijas, sukūrė erdvės planavimo principus, kuriuos taikė kurdamas kompaktišką gyvenamąją aplinką, pirmenybę teikė sintetinėms medžiagoms.
Septintajame dešimtmetyje italai tapo radikalaus dizaino lyderiais ir pakeitę Europos dizainą. Italijos menininkai perėjo prie naujų medžiagų, iš plastiko buvo gaminami įvairūs baldai.
XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje sugrįžtama prie praeities futuristinių idėjų, spalvingų sprendimų. Italų dizainerių kūryboje ryškėja ir minimalizmo tendencijos, aktualios bioninės formos, kurios pastebimos ne tik pasaulio jaunosios kartos, bet ir vyresniųjų dizainerių kūryboje.
Taigi Italijos indėlis į šiuolaikinį dizainą ir net kultūrą yra neabejotinas. Jaunimo tarpe iki šiol populiarūs pripučiami minkšti baldai ar vadinamieji sėdmaišiai, kurie puikuojasi net moderniuose ofisuose.