Laisvalaikis / Pomėgiai

Apie kirkštynų šventę senovėje ir dabar

Šiandieninės krikšto tendencijos kiek skiriasi nuo pradinių ir senųjų krikščioniškojo tikėjimo taisyklių. Kinta krikštynų atributika, krikšto laikas ir net pats požiūris į šį sakramentą. Norint geriau suprasti šių teiginių pasikeitimus, reikėtų susipažinti su krikšto laiko istorija ir jo svarba naujam šio pasaulio gyventojui.
Pasirodo, net XX a. pradžioje gyvavęs tikėjimas, kad kūdikis iki krikštynų yra nesaugus, o pastangos užkirsti kelią galimiems pavojams motyvavo krikšto svarbą tuometinėje visuomenėje ir sąlygojo skubų naujagimių krikštą. Be to, bažnyčia ragino tėvus kuo greičiau krikštyti vaikus, siekdama užkirsti kelią arba iki minimumo sumažinti naujagimių, jiems nesuteikus krikšto sakramento, mirties galimybę, kas prieštaravo krikščionybės dogmoms. Ilgainiui, ši nuostata prigijo ir socialinėje erdvėje, bei įgavo papročio formą.

Besiremiant metrikacijos knygomis buvo nustatyta, kad XIX a. pabaigoje nemaža naujagimių dalis buvo krikštijama iki jiems sulaukiant trijų dienų amžiaus, minėtų atvejų dažnis svyruoja priklausomai nuo vietovės, tačiau svarbiausias yra ankstyvo krikšto faktas. Kalbant apie XX a. papročius Dzūkijoje, teigiama, kad vaikus krikštijo praėjus dviem savaitėms po jų gimimo. Dažnai krikšto laikas priklausęs nuo naujagimio sveikatos ir skubėta suteikti krikšto sakramentą jau kitą sekmadienį po gimimo, tačiau būta atvejų kuomet delsta 2 – 3 savaites. Tas laikas būdavo panaudojamas kūmų paieškai, vardo pasirinkimui ir net vaišių paruošimui. Nuo trečiojo XX a. dešimtmečio Lietuvos kaime yra krikštijami vis vyresni vaikai. XX a. vyraujanti nuostata atidėlioti krikšto laiką, tačiau reikšminga kūdikiui suteikti minėtą sakramentą iki pirmojo gimtadienio.

Kalbant apie krikštynų dieną, buvo priimta krikštynas švęsti sekmadienį, matyt tai įtakojo didesnės galimybės susirinkti nedarbo dieną. Po 1991 metų vaikai dažnai krikštijami sekmadienį, mišių metų. Ši tendencija formavosi sovietiniam režimui žlugus, kuomet atsirado galimybė viešoms religinėms apeigoms atlikti. Retais atvejais krikštas praktikuojamas tarp suaugusių – tėvų nepakrikštytų žmonių. Dažniausiai tokio elgesio motyvas – santuokos sakramentas, kurio kunigas nesuteiktų vienam iš ketinančių susituokti nepriėmus krikšto. Taigi šiuo atveju krikštas simboliškai tampa tarsi vestuvių atributika.

Krikšto sakramento svarbą visuomenėje atspindi kategoriškas požiūris į savo vaikų nekrikštijančius tėvus. Skeptiškai vertinami tie tėvai, kurie nutaria nesuteikti vaikams minėto sakramento. Visuomenėje veikia pakankamai neigiama nuostata vaikų nekrikštijančių tėvų atžvilgiu. Teigiama, kad dvasinis, religinis gyvenimas itin reikšmingas ir jo diktuojamų taisyklių yra privalu laikytis. Kalbėdami apie krikšto laiką, galime prieiti prie išvados, kad XIX a. pabaigoje – XX. pradžioje gyvavusi nuostata skubėti suteikti krikšto sakramentą XX a. II pusėje praranda savo pozicijas. Krikšto laiko intervalas yra pakankamai platus – nuo kelių savaičių iki metų, nors vis dar lieka pageidautinos ribos nuo 6 mėnesių iki metų. Tai galėtume aiškinti sumažėjusiu naujagimių mirtingumu bei liberalesniu bažnyčios ir visuomenės požiūriu. Tėvams suteikiama veiksmų laisvė, paisant jų subjektyvių motyvų ir nuostatų.
Šiandien labiau sureikšminama krikštynų atributika, o ne pačios tradicijos ar krikščioniškos dogmos. Tačiau stengiamasi naujagimį pakrikštyti iki jam sueis metai, vadinasi tradicijos vis dar yra paisoma. Šiai šventei dažniausiai pasirenkamas šiltasis metų laikas, kuomet smagu pabūti gamtoje, pažaisti su vaikais. Suaugusieji dažnai pamiršta, kad tai ne jų, o jų vaikų šventė. Todėl svarbu tą dieną tenkinti jų poreikius. Ir kas gali būti geriau nei žaidimai po saulėtu dangumi? Šiandieniniams tėvams suteikta daug laisvės, tačiau nederėtų užmiršti ir savo pareigų, kurių pati svarbiausia tai buvimas mama ir tėčiu.

Šaltinis: Dovanų idėjos