Įvairenybės

Baldai iš plastiko

Domėjimasis gamtos formomis, atsiradęs XIX am¬žiaus pabaigoje, suteikė impulsą naujam menui, kuris XX amžiaus viduryje įgavo naują pobūdį ir rėmėsi gamtos formų funkcionavimo moksline, technine analize. Naujausi išradimai ir moksliniai prietaisai leido pažvelgti į gamtą ne tik iš arti, bet suteikė galimybę prasiskverbti į mikro ir net makropasaulį. Kūrėjai, o ypač naujieji dizaineriai pasinaudojo gamtoje egzistuojančiomis struktūromis, formomis ir spalvomis, ko pasėkoje atsirado tokie apibūdinimai kaip bioninis dizainas ir bioninė architektūra. Pastarosios pradininku neabejotinai laikomas Antonio Gaudi ir nepamirštamoji Barselonos architektūra.

Bioniniam dizainui pradžia buvo pa¬daryta apie 1940 metus ir visai ne Europoje, o tolimojoje Amerikoje, kur tuo metu buvo paskelbtas dizaino konkursas. Ir taip kaip alternatyva racionaliam funkcionalizmui pokario metais atsirado gamtos formas primenantis organinis dizainas. Architektas F. L. Wrightas, pasinaudojęs sraigės spiraline struktūra, suprojektavo Guggenheimo muziejų Niujorke, kuris ir dabar laikomas tobulu bioninės architektūros objektu. Taigi kiek aptarus architektūrines tendencijas, pagalvokime kokie tuo metu turėjo būti kuriami odiniai baldai ar net automobiliai?

Svarbus įnašas į dizaino teoriją buvo austrų kil¬mės dizainerio ir teoretiko, filosofo F. Kieslerio. Amerikoje jis pasireiškė kaip dizaineris, architektas ir net dirbo teatre. Kiesleris na¬grinėjo XX amžiaus pradžios avangardistų idėjas, gilinosi į žmogaus, meno objekto, erdvės ir laiko santykį. Kieslerio penktajame dešimtmetyje suprojektuoti baldai padėjo pagrindus bioniniam dizainui ir bioninio dizaino teorijai.

Glaudus ryšys tarp gamtos ir žmonių meninės kūrybi¬nės veiklos tradiciškai išlieka Skandinavijos, Japonijos ša¬lyse, ir tai atsispindi dailininkų, dizainerių, architektų dar¬buose. Po Antrojo pasaulinio karo Skandinavijos dizainerių darbuose ryškiausiai atsi¬skleidęs naujas požiūris į projektuojamo daikto plastišką bioninę formą tapo savita dizaino kryptimi.

XX amžiaus antrojoje pusėje keitėsi požiūris ne tik į meno objektą, meninės raiškos priemones, bet ir į tradi¬cinių medžiagų naudojimą. Atsiradusios susintetintos me¬džiagos, įvairūs plastikai pakeitė dizaino kryptį. Keitėsi ir plastikų reikšmė. Įsitvirtinus jų technologijoms, pradėti gaminti plastikiniai baldai ir kiti įvairios paskirties apyvokos daiktai. Ilgą laiką plastikai, buvę tik kaip pakaitalas, tapo dizainerių ir gamybininkų ne¬ribotų kūrybinių idėjų realizavimo priemone. Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, perėjus prie naujų medžiagų, buvo sugriauti iki tol egzistavę daiktiškosios aplinkos tipai, formavosi nauja interjero, baldų struktūra.

Šeštajame dešimtmetyje amerikiečių dizaineriai Ch. Eame¬sas, G. Nelsonas, suomių kilmės architektas dizaineris E. Saarinenas, naudodami plastikus, stiklo pluoštą, kūrė gam¬tos formų padiktuotus baldus. Neatsiliko nuo nau¬jovių ir Europos dizaineriai, net aplenkdami amerikiečius. Pradėta gaminti baldus, buitinės paskirties prekes, inter¬jero apdailos medžiagas. Plastinių medžiagų naudojimu gamyboje neabejotinai pirmauja italai. Po Antrojo pasau¬linio karo Milane įsikūrusi firma Karteli septintajame dešimtmetyje tapo plastikinių baldų gamybos lydere.
Pastaruoju metu plastiką originaliai naudoja Londone dir¬bantis dizaineris T. Dixonas. Jis iš plastiko vir¬vių sukūrė seriją indų, baldų. Naudodamas speci¬alią technologiją Dixonas panaikina materialų, apčiuopiamą baldų pavidalą, paverčia juos amorfiškais, dematerializuoja.

plastikiniai baldai