Būstas

Čekiškoji baldų revoliucija

Iki pat 19-to amžiaus, kol pasaulį pradėjo valdyti modernizmo apraiškos, baldai buvo kuriami mažiausiai tam, kad būtų funkcionalūs. Pirmiausiai buvo akcentuojamas grožis, o ne patogumas, įmantrumas ir sudėtingumas, o ne funkcionalumas. Modernizmo epocha išstūmė paauksuotos medienos baldus su masyviomis liūtų kojomis ir pristatė kitus, labiau pažengusius baldų gamybos metodus ir medžiagas. Taigi šį amžių galime vadinti ir baldų revoliucijos laikotarpiu. Pirmasis 20-tojo amžiaus dešimtmetis pakeitė visas iki tol vyravusias tendencijas ir atvėrė naujus laisvo mąstymo, savarankiškumo ir praktiškumo kelius. Moderno judėjimas paskatino naujų medžiagų panaudojimą ir atitolo nuo tradicinių ornamentų. Didelę įtaką baldų gamyboje ir interjero kūrime turėjo daugelis didžiųjų Europos miestų kūrėjų ir dizaino mokyklų. Viena lyderiaujančių šioje vietoje buvo ir Čekijos mokykla.

Čekijai, ilgus amžius buvusiai Habsburgų dinastijos priklausomybėje, Austrijos-Vengrijos imperijos zonoje paskelbus nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, iškilo būtinybė susigrąžinti moraliai pažeistas kultūrines vertybes, įtvirtinti tautos prestižą tarp Europos valstybių. Daugelis menininkų, gimusių istoriškoje Čekijos žemėje – Bohemijoje, Moravijoje, dėl susidariusios politinės situacijos bei galimybių plačiau atsiskleisti savo kūrybinę biografiją susiejo su Viena, Paryžiumi arba kitais Europos kultūros centrais. Ilga istorinė, kultūrinė Čekijos praeitis, susipynusi su Austrija iki XX amžiaus antrojo dešim­tmečio pabaigos, įsiliejo į bendrą Vidurio Europos meninį kontekstą.

Tačiau Čekijoje visą laiką buvo tvirtų ambicijų dėl tautinio identiteto išsaugojimo. Tai liudija net išlikę įrašai reprezentacinių pastatų fasaduose, kuriuose kalbama apie Tėvynę ir laisvę. Amžiaus pabaigoje sustiprėjus nacionaliniam sąjūdžiui visoje Europoje, Prahoje suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas, kūrėsi rašytojų, muzikų, dailininkų susivienijimai, muziejai, meno moky­klos. Devyniolikto šimtmečio pabaigoje Prahos poetai paskelbė naujojo meno Manifestą, kuriame deklaravo kūrybos, te­orinės minties bei kritikos laisvę. Prie rašytojų prisijungė skulp­toriai, tapytojai, architektai. Praha buvo pagrindinis tauti­nės kultūros centras. Šiame mieste susiklostė artima banguojančiai neobaroko linijai secesijos kryptis.

biuro baldaiRyškiausiu tautinio pasididžiavimo Prahos secesijos simboliu tapo reprezentacinis miesto visuomeninės, kultūrinės paskirties pastatas Obecni dum, kuriame atsiskleidė platus Čekijos dekoratyvinis menas, tradiciniai amatai. Čekija nuo seno garsėjo pūstinio stiklo, puodininkystės, kalvystės, tekstilės amatais, į kuriuos buvo atsigręžta amžiaus pabaigoje ir bandoma integruoti į pra­moninę gamybą. Didžiuliam rūmų kompleksui įgyvendinti buvo sutelktos žymiausių čekų dailininkų, tapytojų, skulp­torių, stiklo, metalo meistrų pastangos. Net baldai buvo kuriami pagal kruopščiai paruoštus projektus, o pastatą papuošė alegorinės, tautos istoriją, kultūrą, mokslą, pramonę simbolizuojančios skulptūros. Vieną iš centrinių – miesto mero reprezentacinę salę dekoravo A. Mucha, sukūrė projektus langų vitražams, šviestuvus, metalines dekoratyvines gro­teles. Sienų tapyboje, plafonuose, triptike virš salės durų Mucha užfiksavo svarbiausius istorinius tautos momen­tus.

Čekijoje iki pat XX amžiaus antrojo dešimtmečio svarbią vietą užėmė amatų verslai ir nedidelės dirbtuvės. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čekų architektų, dizai­nerių darbuose išryškėjo kubizmo, ekspresionizmo, konstruktyvizmo tendencijos. Susiformavo savita čekų kubistinės mokyklos kryptis, kurią akcentavo formos dinamika ir ekspresija pasižyminti architektūra, interjeras ir net baldai. Šiuo laikotarpiu sukurti biuro baldai puikiai dera ir šiuolaikinėse kontorose. Visa tai vertinama kaip gero skonio ženklas.