Kodėl lietuviai nerašo detektyvų?
Detektyvai, kaip tam tikro literatūros žanro kūriniai, yra plačiai mėgstami skaitytojų. Tai nebūtinai yra su kriminaliniais įvykiais susiję knygos, kaip daugeliui atrodo. Kai omenyje turimi detektyvai knygos, priklausančios šiam žanrui, gali nagrinėti ir egzistencines, būties problemas. Vis dėlto, daugumos detektyvų veiksmas sukasi aplink konkretų nusikaltimą, kuris, vystantis siužetui, yra bandomas išaiškinti.
Žanro bruožai
Detektyvai visada pasakoja paslaptingas istorijas, kurios gali būti susijusios su nusikaltimais, tačiau gali liesti ir kitokias neišaiškintas istorijas. Detektyvuose tiesa atskleidžiama ilgainiui, laipsniškai. Būtent dėl to, kad ji paaiškinama tik knygos pabaigoje, intriga išlieka visą laiką. Būtent intriga ir yra esminis detektyvo momentas. Jos išlaikymas privalomas. Detektyvą yra priimti lyginti su labirintu, kur tikslo link einama po truputį, kur įvairios detalės gali klaidinti, tačiau ilgainiui tikroji tiesa tampa vis įdomesnė. Detektyvai istorijos, kuriose veikėjų paveikslai turi mažiau reikšmės nei pats veiksmas. Žymiai svarbiau yra tai, ką personažai supranta, išsiaiškina, pastebi, kuo abejoja, nei tai, kaip atrodo. Žinoma, jų savybės gali būti tiesiogiai susiję su tiesos išaiškinimu. Kai omenyje turimi detektyvai agata kristi turbūt yra pirmasis vardas, ateinantis į galvą daugeliui. Tai autorė, puikiai suderinusi painios istorijos aiškinimą su išraiškingais personažais. Jos kūriniai yra laikomi tikra detektyvo klasika. Be abejo, tai viena iškiliausių rašytojų, kurios beribė fantazija ir aiškus pašaukimas leido palikti solidų kūrinių rinkinį vėlesnėms kartoms.
Detektyvo ypatybės Lietuvoje
Detektyvai knygos, kuriose dažniausiai yra remiamasi logika. Šio žanro kūriniuose svarbus įstatymas, teisingumas. Jo egzistavimas pagrindžiamas per tai, kad nusikaltėliai dažniausiai lieka nubausti, o nuskriaustiesiems patirta žala atlyginama. Kartais tas atlyginimas gali būti tiesiog nusikaltimo išaiškinimas ir kaltojo žmogaus pasmerkimas. Lietuviu autoriu detektyvai remiasi bendrai priimtais žanro principais. Garsiausi mūsų šalies detektyvų autoriai – Baltrušaitis, Pilyponis, Mackonytė, Stoma, Šatkus ir kiti. Lietuviu autoriu detektyvai nepasižymi gausumu. Kritikai pabrėžia, kad Lietuvoje detektyvo žanras nėra labai populiarus. Kodėl? Viena iš nuomonių, paaiškinančių, kodėl taip yra, grindžiama tuo, kad lietuviai netiki teisingumu. Neva Lietuvoje teisingumo samprata nėra labai stipri, kadangi čia daug korupcijos, papirkinėjimo, kitaip sakant, nedaug teisybės. O detektyvai būtent ir yra grindžiami gėrio ir blogio kova, kur pastarasis visad pralaimi prieš įstatymą. Žinoma, tiesos šioje versijoje yra. Jei bendras tautos charakteris, formavęsis metai iš metų, karta iš kartos, netiki teisingumu, jo idėją perteikti literatūroje būtų labai sunku. Juk tam, kad kažką įtikintum istorija, pats turi ja patikėti. Kitur pasaulyje detektyvo žanras klesti, pavyzdžiui, Amerikoje. Ten tokio tipo istorijos labai populiarios, o ir Amerikos rašytojai sukuria pasaulinio garso knygas, vertinamas platesniame kontekste. Ten kuriami net gi detektyvai vaikams. Lietuvoje šis žanras apskritai yra mažai žinomas ir, vargu, ar daug tėvų norėtų, kad jų vaikai skaitytų tokio tipo knygas. Patiems tėvams, netikintiems įstatymo galia ir teisingumo egzistavimu, jos gali pasirodyti labiau fantastinės, nei realistinės. Kad ir kaip būtų, detektyvo stiliumi parašytos knygos turi savo skaitytojų ratą ir Lietuvoje. Į lietuvių kalbą yra išversta daug garsių šio žanro kūrinių, pavyzdžiui, plati Agatos Kristi kolekcija. Galbūt vieną dieną mūsų šalies autoriai patikės, kad teisingumas egzistuoja, ir patys sukurs kažką unikalaus. Juk kriminalų ir ilgai (bei viešai) narpliojamų nusikaltimų Lietuvoje pakanka. Gerai pasistengus, tokie realaus gyvenimo detektyvai galėtų tapti puikiais literatūros kūriniais, kur gėris nugali blogį, o įstatymas apgina nuskriaustuosius.
