Baigdamas šią trumpą ir toli gražu nepilną istorinę-etnografinę Lietuvos kalvystės apžvalgą, vietoj laukiamų išvadų (jos yra beveik prie kiekvieno šioje knygoje spausdinamo straipsnio) noriu sustoti prie kai kurių, gal pačių gabiausių ir išradingiausių, kalvių. Todėl ir šj skyrelį pavadinau vieno Skirsnemunės kalvio ištartais žodžiais.
Jau minėjau, kad kai kurie kalviai, tureklai, be daugybės įvairiausių namų ūkio ir buities daiktų bei įnagių, sugebėdavo nukalti ir meniškų dirbinių, kurie traukia prie savęs nelyginant koks magnetas, ir kuriais žavisi jau daug žmonių kartų. Žinoma, iš vieno kito čia pateikto piešinio ar fotografijos sunku susidaryti tikrą ir pilną darbų vaizdą. Nevengdamas šiokio tokio pasikartojimo, noriu pabrėžti, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse (pvz., Estijoje, Latvijoje ir kitur), kalviai, paveldėję šį amatą, dažnai paveldi ir tėvų ar protėvių gabumus ir, anot J.Linnušo, nukala geresnį ir dailesnį durklą (ar kitą kokį daiktą – A.S.), negu specialiai išmokyti kalviai. Tai, ko gero, užkoduota gamtos ar prigimties paslaptis. Tačiau ne vien genai lėmė kai kurių kalvių išskirtinius gabumus. Daugelis jų, nors ir nebūdami kalvių vaikai ar anūkai, jau nuo mažens domėjosi kalvyste. Juos traukte traukė priekalo dundesys. Apskritai jie nuo vaikystės žavėjosi technika ir jos laimėjimais.
Kai kurie Lietuvos kalviai universalai greta kalvystės ir žemdirbystės sugebėdavo ir namus suręsti arba sumūryti, ir krosnį pamūryti (o židinį beveik visuomet patys kalviai padarydavo), gebėjo ne tik pataisyti, bet ir pasiūti batus ir net… išdirbti kailius. Tokia universalių gabumų giminė buvo Gudavičiai iš Skliausčių k. (dabar Varlaukio apyl., Jurbarko r.). Vienas iš tos giminės palikuonių – Juozas Gudavičius, prisimena: Tėvas, senelis ir prosenelis mokėjo staliaus, statybininko, račiaus ir kalvio amatus ir taip tie susipynę amatai eidavo iš kartos į kartą. Visi kalvės įrankiai buvo nukalti Gudavičių toje pačioje prosenelio Motiejaus Gudavičiaus kalvėje. Netgi 1723 m. pagamintas (nukaltas) priekalas turėjo jo kalėjo ir savininko inicialus „MG”.Įdomu pastebėti ir tai, kad šios giminės kalviai turėjo pasidarę specialias daktariškas repliukes, kuriomis jie sėkmingai „gydė” skaudamus dantis: vienomis jų traukė krūminius, o kitomis – priekinius dantis. Beje, tokių kalviškų „dantistų” ar apskritai „gydytojų” Lietuvoje buvo ne vienas.Kai kurie tos pačios Gudavičių giminės atstovai turėjo dar vieną aistrą – muziką. Pvz., Izidorius Gudavičius pats pasidirbo pirmąjį smuiką. O vėliau tris kartus važiavo į Prūsiją, kol galiausiai nusipirko smuiką už 9 sidabro rublius. Arba štai Sarapiniškių (Tauragės apskr.) kalvis Antanas Gaižauskas ne tik buvo pagarsėjęs muzikantas, bet ir pats pasidirbęs net 7 tada madingus muzikos instrumentus – džiazbandus(„Kalvių įrangos kaita XX amžiuje”).Kalvis Tadas Leliūga (g. 1903 m. Alsėdžiuose) taip pat buvo „gabus į visas puses”: jis, be kalvystės, buvo statybininkas (mūrininkas) ir batsiuvys. Kalė dailius geležinius kryžius ir dirbo labai gerus peilius. Deja, jo gabumai ar „liežuvis” kažkam užkliuvo ir jis, kaip ir daugelis kitų nekaltų Lietuvos žmonių, buvo sovietų ištremtas į Sibirą.
Ypatingų gabumų Žemaitijos kalvis buvo Edvardas Siaurys, g. 1904 m. taip pat Alsėdžiuose siuvėjo šeimoje. Du jo broliai ir jis pats maždaug nuo 1934 m. jau dirbo savarankiškais kalviais. E.Siaulys tik už vienerių metų mokslą buvo sumokėjęs 200 litų. Tačiau atkakliai dirbo, ir visas kalvystės žinias bei paslaptis sugebėjo įsisavinti per neregėtai trumpą laiką – per tris mėnesius. Beje, jis buvo 28-asis garsaus Plungės kalvio Kazimiero Gadeikio mokinys. Sekmadienių vakarais jis mėgo groti armonika, o trumpo laisvalaikio metu skaitė knygas, laikraščius ir vedė bei tvarkė kalvio užrašus.
Vienas senesnių ir gabių kaimo kalvių buvo Vincas Jonauskas, g. 1880 m. Šešaičių k. (Kretingos apskr.). Jau būdamas 30 metų (1910 m.) stojo „gizeliu” prie dvaro kalvio. 1915 m. vedęs dirbo klebono (parapijos) kalvėje. Nepaisant sunkaus darbo, jis mėgo pasižmonėjimus, dažnai grojo armonika, ypač vestuvėse. Žmonės kalbėję, kad jis ir miręs… ne su kūju, o su armonika rankose.
