Vargu ar rastume pasaulyje žmogų, kuris nesižavėtų nuostabiais įvairiausių kvepalų aromatais. Parfumerija jau seniai tapo neatskiriama žmonijos palydove. Senovėje egiptiečiai šlovino savo dievus smilkymais, kvapingais tepalais ir kvapiaisiais aliejais, paskui juos pradėta vartoti moterų tualeto reikmėms. Graikai atsiveždavo naujų kvapiųjų medžiagų iš kelionių po svečius kraštus. Nuo senų laikų prekyba aromatinėmis medžiagomis vertėsi arabai. Per Indijos vandenyną iš Ceilono, Sumatros salų jie gabendavo cinamoną, alijošių, kamparą, muskusą, ambrą ir kitas kvapiąsias žaliavas į Egiptą. Kvapiosios medžiagos buvo plačiai vartojamos šventyklose. Nevengiama buvo vartoti jas ir estetiniais tikslais. Antikinėje Romoje kvepalams buvo priskiriamos gydomosios savybės. XII amžiuje, įsigalėjus krikščionybei, kvapiąsias medžiagas imta vartoti marui atitolinti ar blogam kvapui panaikinti. XVI amžiuje pirštinių siuvėjo amatas prilyginamas kvepalų kūrėjo profesijai, nes vyravo mada mūvėti iškvepintas pirštines (išdirbta oda trenkdavo nemaloniu kvapu). Tuo metu mėgstamos visokios kvapnios vonios ir apsiplovimai. XVII amžiuje mėgstami cibetas ir muskusas, o Švietimo epochoje labiau vertinamos kvapingos švelnios medžiagos, turinčios gėlių ar vaisių aromatą. XVIII amžiuje žmonės mėgaudavosi ne tik gausybe naujų kvapų (kvepindavo net pelenus Pelen7 dieną), bet ir grožėdavosi flakonais. XIX amžiuje, chemijos mokslui padarius didelę pažangą, bandoma ne tik dirbtinai atkurti gamtoje pasitaikančius kvapus, bet ir sukurti naujų. Emė sparčiai plėtotis parfumerijos pramonė. Tuo metu ypač išgarsėjo Graso miestas, kur suklestėjo kvepalų gamyba. XX amžiuje, netrūkstant prabangos ir klestint pažangai, kvepalai užima išskirtinę vietą. Juos vartoja visi, ne tik pasiturintys ar meno žmonės. Garsiosios kvepalų firmos stengiasi neužleisti pozicijų negailestingame konkurencijos pasaulyje.
‹
›
×