Romos imperijos žlugimas, barbarų antplūdžiai, nesibaigiantys karai aptemdė Vakarų Europos padangę — kvepalais nustota domėtis. Tik XII amžiuje, prasidėjus prekybiniams mainams, kvepalus vėl imta vartoti. Didžiuosiuose miestuose, garsėjusiuose ką tik įkurtais universitetais, pasitelkus alchemiją ir iš arabų perimtas distiliacijos paslaptis, pradėta tobulinti kvepalų gamybą. Aromatinės dervos ir mira tebevartojamos per religines apeigas, o karaliai, dvasiškiai ir meilužiai mėgaujasi kvepalų apžavais. Gražuolės kvepinasi drabužius ir kambarius purkštuvais, primenančiais tuos, kurie naudojami religinėse apeigose. Jos maudosi vandenyje, prisotintame gėlių aromato, tepasi kvapiaisiais aliejais, kaip ir atėnietės. Vis dėlto jos neprilygsta atėnietėms, garsėjusioms nesutramdomu elgesiu. Viduramžiais mėgaujamasi vonios teikiamais malonumais. Atsiranda anksčiau neregėtas indas, vadinamas pomanderiu, kuriame laikomi muskusas, ambra, kvapieji aliejai ir dervos. Tai metalinis rutulys su ažūriniais ornamentais, kuriame laikomi kvepalai.
Kvapams priskiriamos gydomosios savybės. Jie gali apsaugoti nuo maro ir epidemijų, palengvinti virškinimą, apsaugoti moteris nuo lyties ligų, sustiprinti vyro potenciją… Aromatų sostine netrunka tapti Venecija. Prie Dožų rūmų perpardavinėjami prieskoniai, atvežti iš Rytų. Keliautojas Markas Polas (Marco Polo) iš užjūrio atgabena pipirų, muskato riešutų, gvazdikėlių. Arabų keliautojai plaukia „prieskonių keliu“ į Indiją ir Ceiloną. Iš ten jie gabena prieskonius, kuriuos iš Kinijos ir Malaizijos atveža Azijos pirkliai. Europa, kurioje nuo seno auginami anyžiai, čiobreliai, bazilikas, šalavijai, krapai, dabar ragauja cinamoną, imbierą, šafraną, kardarnoną. XIV amžiaus antrojoje pusėje iš etilo alkoholio ir kvapiųjų aliejų pagaminami skysti kvepalai moterims, vadinti „kvapiuoju vandeniu“. Verta prisiminti, kaip buvo sukurtas „Vengrijos karalienės vanduo“, kurio pamatą sudarė rozmarinas. Pasakojama, kad 1380 metais Vengrijos karalienei Elžbietai vienuolis padovanojęs kvapaus skysčio. Septyniasdešimtmetė valdovė nuolat skundėsi bloga sveikata, bet, vos tik paragavusi šio skysčio nuoviro (seniau kvapiuosius skysčius gerdavo), ji tuojau atgavo jėgas. Karalienė atrodė taip pajaunėjusi, kad Lenkijos karalius nedelsdamas paprašė jos rankos.
XV amžiuje, atradus Ameriką, Venecija pamažu praranda savo šlovę. Iš pradžių portugalai, po to ispanai toliau plėtė prieskonių — vanilės, kakavos, tabako, cinamono – prekybą. XVI amžiuje pradeda pirmauti olandai. Anksčiau pirkliai tik pirko ir pardavinėjo, o olandai patys ėmėsi prižiūrėti žaliavų apdorojimą, rūpinosi žemės derlingumu. Sukuriama įvairiausių kvapiųjų vandenų: vanduo, kuriame yra tik viena kvapioji medžiaga — rožių, levandos ar apelsino žiedų aliejus; vanduo, kuriame derinami gėlių ir prieskonių kvapai, dar pridėjus muskuso ir ambros.
Kvapusis vanduo turi ne tik gydomųjų savybių, jis nustelbia ir kūno kvapus. Viduramžių žmonės nepaprastai rūpinosi asmens higiena, o Renesanso laikais manyta, kad vanduo yra maro ir bet kokio kito užkrato šaltinis. Kvepalai laikyti stikliniuose buteliukuose arba siaurakakliuose induose.
Veikiausiai iš tų laikų ir stikliniai indai, pagaminti pagal Venecijos technologiją, krištoliniai, pieno atspalvio stikliniai indai, primenantys Rytų porcelianą. Išliko ir kriaušės formos metalinių flakonų, pagamintų iš paprastų ar brangiųjų metalų. Tuomet pradėti gaminti pomanderiai su mažyčiais apelsino skiltelės pavidalo skyreliais — kiekviename laikyti vis kiti kvepalai.
XVII amžiuje kvepalai tampa nepaprastai populiarūs. Tad galima būtų pavadinti „išprotėjimu dėl kvepalų“. Deja, su higiena tai nėra susiję netgi priešingai. Pudros ir kvapieji vandenys persunkia Karaliaus Saulės dvariškių veidus ir perukus. 1656 metais įkuriama pirštinių siuvėjų ir parfumerių korporacija. Aristokratai dievina pirštines, tačiau pasiūtos iš prastai išdirbtos odos jos skleidžia nemalonų kvapą, tiesiog dvokia. Tad nutariama šlakstyti pirštines stipriais kvepalais. Pirštinių siuvėjų korporacija, pasinaudojusi karaliaus Liudviko XIII, o vėliau — Liudviko XIV palankumu, išsirūpina kvepalų pardavimo monopolį, išstumdama iš šio verslo vaistininkus, distiliuotojus, alkoholio gamintojus, alchemikus, tepalų bei žolių pardavėjus. XVII amžiuje galybė medžiagų, vartojamų kvepalams gaminti, praturtinama jazmino, rožių, tuberozos kvapų. įvairėja flakonų formos. Pomanderis tampa „demokratiškesnis“, jis išsaugo populiarumą iki XVIII amžiaus pabaigos. Gausiai gaminami maži siaurakakliai flakonai iš permatomo, spalvoto arba lyg opalas skaidraus, keičiančio spalvas stiklo. Labai vertinamas kaltas ar raižytas paauksuotas sidabras, taip pat varis, sidabras, auksas, puošti emaliu ar pigesniais brangakmeniais. Baroko epochoje gaminamos dėžutės su egzotiškų veidų atvaizdais kvepalų flakonams laikyti.
