Lėlės buvo žmonijos dalis nuo priešistorinių laikų. Pradžioje šie žaislai buvo naudoti net religinėse apeigose. Ankstyviausios lėlės buvo gaminamos iš primityvių medžiagų, tokių kaip molis, kailiai ir mediena. Deja, kaip tokios lėlės atrodė galima tik įsivaizduoti, nes jos neišliko.
Tačiau prieš 2000 metų Egipte gamintos lėlės praveria nežinios vartus ir supažindina mus su istorijos paslaptimis. Taigi, tuo metu gamintos lėlės buvo iš dažytų medienos lentelių, puoštų moliniais ar mediniais kamuoliukais. Tokie radiniai senovės Egipte nustebino mokslininkus, nes šios lėlės buvo rastos vaikų kapavietėse. Taigi reikia manyti, kad tai buvo branginamas turtas. Suaugusios merginos su lėlėmis nebežaisdavo, todėl šie žaislai būdavo paaukojami deivėms. Dauguma senovėje pagamintų lėlių buvo labai primityvios ir tik itin retos buvo pagamintos iš dramblio kaulo ar vaško. Pagrindinis tikslas buvo sukurti tokią lėlę, kuri būtų panaši į gyvą padarą.
Europoje ankstyvaisiais amžiais šie žaislai taip pat buvo gaminami iš medžio, XVI – XVII amžiais Anglijoje sukurtų lėlių šiuo metu yra išlikę apie 30. Alternatyva medienai buvo atrasta tik 1800 metais, kai sumanyta ypatinga technika, kurią lėlių gamintojai kaip įmanydami slėpė. Iš popieriaus ir medienos buvo pradėti naudoti lėlių užpildai, detalės gamintos Papier-mache technika.
Mados keičiasi ne tik rūbų spintose, bet ir lėlių gamyboje. Atėjus XVIII amžiui populiarumo viršūnę pasiekė iš vaško pagamintos lėlės. Pagrindinis vaško lėlių gamybos centras Europoje buvo Miuncheno miestas, tačiau neatsiliko ir Anglija, todėl vienos pirmųjų lėlių, vaizdavusių kūdikį buvo pagamintos būtent ten.
XIX amžiuje karaliavo porcelianas. Ši keraminė medžiaga buvo gaminama iš kaolino pagal specialią technologiją ir laikoma viena vertingiausių keramikos rūšių. Iš porceliano tuomet buvo pradėtos gaminti ir lėlės. Patobulinus porceliano gamybą, lėlės atrodė lyg gyvos, o jų kūno spalva atitiko odos spalvą. Prancūzijoje dar 1880-aisiais metais labai populiari lėlė buvo vadinama „bebe“. Šie žaislai buvo unikalūs tuo, kad skyrėsi nuo savo pirmtakų ir vaizdavo ne suaugusius žmones, o mažus vaikus. Prancūzijoje pagamintos lėlės buvo nepralenkiamos savo artistiškumu, o pagamintos Vokietijoje – nebrangiai kainavo.
Dar viena medžiaga iš kurios buvo gaminamos lėlės, tai audinys. Dar ir šiandien vaikų mėgstamos yra skudurinės Onutės. O pirmą kartą pramoniniu būdu jų gamyba prasidėjo dar 1850-ais metais Anglijoje. Nors ir nebuvo skudurinės lėlės labai įmantrios, tačiau vaikų buvo mėgiamos. Kuomet Jungtinėse Amerikos Valstijose vyko pilietinis karas, visa lėlių gamyba buvo sutelkta Anglijoje, o žaislai gaminti iš odos, gumos bei audinio. Be minėtų medžiagų, žaislų gamybai buvo pasirinktas ir celiuloidas, tačiau paaiškėjus, kad jis labai degus ir turi savybę išblukti ryškioje šviesoje – jo atsisakyta. Po Antrojo pasaulinio karo, lėlių kūrėjai eksperimentavo su plastikais. Pirmieji žaislai iš kietųjų plastikų buvo pagaminti 1940-aisiais metais. Ši gamybinė medžiaga kūrėjams labai tiko, nes buvo patvari ir ilgaamžė.
Lėlės iš mados neišėjo ir šiame amžiuje. Tai vienas mylimiausių vaikų žaislų, kokių tik gali pasiūlyti žaislų išparduotuvė. Kol vienos mergaitės rūpinasi iš lino ar medvilnės pagamintomis skudurinėmis lėlytėmis, kitos žaidžia su popierinėmis, plastikinėmis, guminėmis ar porcelianinėmis. Lėlės ne tik vaikų žaislas. Šiuolaikiniai kūrėjai savo rankomis pagamina tokius modelius, kurių trokšta kone visi pasaulio kolekcionieriai. Tokių vienetinių lėlių kaina siekia net keliolika tūkstančių litų. O masinės gamybos lėlės yra žymiai pigesnės ir gali kainuoti vos kelis litus.
