Mes lietuviai visada turime prisiminti, kad tautos ir jos kultūros pagrindas yra kalba. Įsiliedami į Europos Sąjungą turime nepamiršti, kad vienas iš išskirtinių tautos bruožų, t.y. nacionalinių ypatumų, yra archaiška mūsų gimtoji kalba, tie sunkmečiu saugota ir išlaikyta. Gerai žinome: jei nebeskambės lietuvių kalbą (svetimtaučiui atrodo, jog lietuvis nekalba, bet dainuoja), tai nebus ir lietuvių tautos. Nors vyksta spartus globalizacijos procesas, į lietuvių kalbą patenka daug kitos tautos žodžių, tačiau nevalia pamiršti ir mūsų lietuvių kalbos tradicijų. Kartais iš užsienio kalbos vertimai būna ne visai tikslūs, tuomet lietuvių kalba dar labiau trinama.
Lietuvoje taip pat vyksta spartus globalizacijos procesas. Todėl mūsų tautiečiai išsibarstę po daugelio šalių taip pat pradeda pamiršti lietuvių kalbą. Kasdieną naudojama užsienietiška kalba tampa sava. Gimtoji kalba turėtų būti kiekvieno lietuvio pasididžiavimas. Priežastis yra visai paprasta – lietuvių kalba, kaip archaiška kalba yra labai svarbi mokslui, ji netgi tyrinėjama ir studijuojama daugelyje pasaulio universitetų. Dėl šios priežasties ir pati lietuvių kalba yra įdomu kitoms šalims ir užsienio universitetams.
Lietuvių kalbos problemos
Jei kalbėsime apie lietuvių kalbos problemas, tai jų yra gana daug. Šiuo metu ne itin sekamas kalbos taisyklingumas. Kanceliarinėje kalboje taip pat daug klaidų. Ši sritis yra labai svarbi, nes tai rengiamų dokumentų kalba. Šia kalba rašomi valdžios įstaigų administraciniai ir tarnybiniai dokumentai, įvairūs tvarkomieji ir šiaip reikalų raštai. Kanceliarinė kalba kartais vadinama raštų kalba. Panašia reikšme vartojamas ir junginys administracinė kalba, bet jis be kanceliarinių raštų apima ir sakytinę tos srities, ( iš dalies rašytinę bei sakytinę) kalbą. Sakytinės ir rašytinės pagrindinės žodyno bei gramatikos normos yra bendros. Tačiau sakytinė kalba turi tarties normas.
Daugelio lietuvių kalbėsenai, o ypatingai jaunimui būdingas stichiškumas, dažnai kalbama ekspromtu be išankstinio pasirengimo. Daug tarties klaidų daroma dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui dvikalbystės, susiskaldymo tarmėmis. Bendrinės kalbos, kaip prestižinės ir visiems privalomos, imta mokytis palyginti vėlai. O pradėta nuo rašyto. Rašytojai stengėsi, kad jų kalba būtų suprantama visų tarmių žmonėms. Toliau buvo rūpintasi atskirti sava nuo svetima. Ypač šis rūpinimasis ryškus atgavus spaudą, per visą dvidešimtąjį amžių. Kuriant prestižinę rašytinę klabą, imta rūpintis ir sakytine. Tik dėl didelio stichiškumo ir kalbančiųjų žmonių įvairovės sunorminti sakytinę kalbą labai sunku.
Šiuo metu spaudoje, internete, galima rasti daug skelbimų, kuriuose reikalingi darbuotojai, kurie privalo mokėti anglų kalbą, dirbti kompiuteriu. Tačiau nesirūpinama ar darbuotojai taisyklingai kalba lietuviškai. Dėl lietuvių kalbos išliekamosios vertės, įmonių vadovai galėtų pasidomėti ar jų darbuotojai taisyklingai kalba ir rašo lietuviškai. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į įmonėje naudojamus kanceliarinius dokumentus, patingai kai jie verčiami iš užsienio kalbos
