Žmonės su „aukštuoju“ dirba nekvalifikuotą darbą. Kodėl?
Nors Lietuvoje ir didžioji dalis darbo rinkos darbuotojai turi aukštuosius išsilavinimus, bet statistiniai rodikliai rodo kad, pagal specialybę dirba tik apie 20% visų darbingo amžiaus žmonių, kita vertus universitetai moko mokytis o ne konkrečios srities labai gilių specifinių žinių (dažniausiai) dėl to žmogus gali laisvai pakeisti savo specialybę ir darbovietę, ir būti ne ką blogesniu specialistu negu tik įgijus žinių universitete.
Bet problema tame, kad žmogus baigęs universitetą nevisada gali dirbti darbus pagal savo gebėjimus ir išmokimus dėl kelių priežasčių, pirma, žmonių be patirties niekas nenori priimti dirbti, o iš kur tos patirties įgausi jeigu ne dirbdamas (nors ir už nedidelį atlyginimą) antra kai kurių baigusių studijas specializacijos pakankamai siauros ir sunku savo srityje rasti norimą darbą, dėl to jauni žmonės dažnai pradeda savo karjerą nuo nekvalifikuoto darbo.
Blagiausia tai kad turėdamas nekvalifikuoto darbo patirties, jam ir vėliau iškyla problemos įsidarbinti pagal savo specialybę dėl tų pačių priežasčių. Plius su laiku įgytos žinios nenaudojamos vis blėsta. O pabaigus universitetą jauni žmonės nori būti nepriklausomi, gyventi atskirai nuo savo tėvų. Dėl to pinigų reikia, ir negali mesti darbo, pradėti kažką savo. Taip ir užsisuka gyvenimas žemesnės kvalifikacijos darbuose. Dirbant kelis metus išeilės mastymo nereikalaujantį darbą, labai sudėtinga vėl gryžti prie protiškai sudėtingų ir daug mastyti reikalaujančių darbų.
Problemą visi žinome, universitetai procentaliai pagal gyventojų skaičių per daug išleidžia žmonių su aukštaisiais, kita problema tame kad per daug turime universitetų ir dėstytojų nenorinčių palikti savo šiltos vietos. Kai yra dauguma žmonių su aukštaisiais visi žinome, kad didžiosios jų dalies negalime pavadinti specialistais ir išmanančiais tą ką išmoko universitete, nes per lengva gauti aukštojo išsilavinimo diplomą, tuo pačiu per lengva mokytis ir sunku kažko išmokti.
Autorius: Darbo Rinka