Senovės odontologija
Šumere dabartiniame Irake 2000 metais prieš mūsų erą žmonės tikėjo, kad dantų gedimus sukelia kirminai. Šis medicininis dantų gedimų paaiškinimas Europoje išliko iki Tudorų valdymo laikų.
Dar viena su odontologija susijusi senovės civilizacija buvo Etruskai, gyvenę 800 metais prieš Kristų dabartinės Italijos teritorijoje. Šioje civilizacijoje pradėtos vienos pirmųjų dantų protezavimo procedūrų. Etruskų stomatologai gamindavo protezus iš žmonių ar gyvūnų dantų, kurie buvo sutvirtinami aukso liejiniu. Taipogi nestabilūs dantys šioje civilizacijoje buvo sutvirtinami tuo pačiu auksu. Vėliau šią technologiją perėmė romiečiai. O maždaug 400 metais prieš Kristų Hipokratas aprašė dantų gydymo metodus pasiskolintus būtent iš Etruskų.
Viduramžiais išsilavinimu galėjo pasigirti daugiausiai dvasininkai. Vienuoliai dirbdavo daktarais, chirurgais ir odontologais. Visgi 12 amžiuje bažnyčia uždraudė vienuoliams ir kunigams atlikti, bet kokias operacijas. Būtent tuo metu dantų priežiūros, o greičiau vien rovimo paslaugas pradėjo teikti kirpėjai.
Anglijos klestėjimo laikotarpiu Tudorams valdant šalį odontologinės procedūros nebuvo pakitusios, tačiau būtent šiuo laikotarpiu odontologija pradėjo tobulėti. 1530 metais pasirodė pirmasis unikalus to laikotarpio vadovėlis apie dantų gydymą. O maždaug 17 amžiuje dalis kirpėjų – chirurgų pradėjo specializuotis vien tik odontologinių procedūrų teikimui. 1685 metais pasirodė ir pirmasis mokomais leidinys Anglų kalba apie dantų priežiūrą, pavadinimu „Dantų operacijos“.
Verta paminėti, kad viduramžiais žmonės dantis valydavo naudodami medžio šakeles. Istorijoje yra užfiksuota tokių atvejų, kai „dantų pasta“ buvo gaminama iš kiaušinio lukštų. Visgi yra žinoma, kad tuometinėje Europoje nebuvo nieko panašaus į šiuolaikinius dantų šepetėlius, kurie buvo išrasti 1498 metais Kinijoje, tačiau jiems pasiekti Europą prireikė laiko. Panašūs į šiuolaikinius dantų šepetėlius prietaisai į Europą atkeliavo maždaug 17 amžiuje.
Modernioji odontologija
18 amžiuje odontologija tapo pagrįsta moksliniai bandymais. Maždaug 1728 metais prancūzų stomatologas Pieras Faučardas išleido knygą pavadintą „Chirurgas odontologas“, kurioje detaliai aprašė chirurgines odontologines procedūras. O 1771 metais anglas Džonas Hunteris išleido knygą pavadinimu „Natūrali žmogaus dantų istorija“, kurioje pasakojo apie dantis ir su jais susijusius biologinius procesus.
Stomatologija padarė didžiulius mokslinius šuolius vėlyvame 18 – ame ir 19 – ame amžiuose. Šiuo laikotarpiu buvo vystomas dantų protezavimas, 1770 metais pristatyti pirmieji dirbtiniai porcelianiniai dantys. 1790 metais Džošua Flagas išrado stomatologinę kėdę. 1832 metais Džeimsas Snelas Flagoo išradimą patobulino ir stomatologinė kėdė įgavo besireguliuojantį atlošą. Be to, 1820 metais auksinės plombos buvo pakeistos amalgamos lydiniu. 1846 metais Henris Mortonas odontologinių procedūrų metu nuskausminimui pasitelkė eterį. 1864 metais Džordžas Gelovsas išrado pirmąjį odontologinį gražtą. 1875 metais daktaras Grynas Odontologinį gražtą patobulino ir šis tapo elektriniu. Suspaustu oru varomas stomatologinis grąžtas buvo pristatytas 1957 metais.
Iki 19 amžiaus odontologijos buvo mokomasi praktikuojantis pas patyrusį meistrą. Tik 1860 metais Britanijos karališkasis chirurgijos koledžas pristatė naują mokslų kryptį odontologo profesijai gauti. 1879 metais sukurtas pirmasis odontologijos sertifikatus turinčių specialistų registras. Didžiojoje Britanijoje odontologu gali vadintis tik žmonės esantys minėtame registre. Įdomu, kad šis įstatymas veikia lig šiolei.
Tęsiant odontologinių atradimų moderniais laikais mintį svarbu paminėti, kad 6 – jame dešimtmetyje pradėti naudoti pirmieji dantų implantai. Titaninės šaknys pradėtos implantuoti į žmogaus žandikaulį, vėliau ant šių uždedant keramikinę karūnėlę. Ne toks sudėtingas sudėtingas, bet ne ką mažiau svarbus buvo nailoninio dantų šepetėlio išradimas 1938 metais. Taip pat 1896 metais rentgeno spinduliai pirmą kartą buvo panaudoti odontologinių procedūrų metu.