Vasario 9-oji – tarptautinė picos diena. Taip pica pradėjo plisti visoje Italijoje. Kiekvienas šalies regionas susikūrė tik jam būdingą šio patiekalo receptą. Turtingesni boloniečiai ant picos pradėjo dėti mėsos, skurdesni neapoliečiai ją gardino sūriu, česnakais, prieskoninėmis žolelėmis, daržovėmis. Vos ne kiekvienos šeimos naudojami picos receptai būdavo skirtingi.
Iki pat Antrojo pasaulinio karo apie picą žinojo tik italai. Tačiau po karo amerikiečių ir europiečių kariai tapo šio patiekalo „ambasadoriais“ visame pasaulyje. Žinoma, gausus emigrantų iš Italijos būrys Jungtinėse Valstijose ir anksčiau kepė picas, tačiau šį maistą valgė tik patys italai, o amerikiečiams jis atrodė nepažįstamų svetimšalių keistenybė. Iš karo grįžę amerikiečių kariai, Italijoje jau sužinoję picos skonį, plūstelėjo į mažas picerijas tėvynėje, o italų kepėjai suprato, kad jų verslui išaušo nauja diena. Norinčiųjų paskanauti picos jau buvo net tik italų imigrantų rajonuose.
Taip pasaulis pamėgo picą. Šis patiekalas net gali didžiuotis savo gimtadieniu – vasario 9-ąja, tarptautine picos diena. Guinnesso rekordų knygoje užfiksuota didžiausia pica. Jos skersmuo – daugiau nei 30 metrų.
Dalis greito maisto restoranų pastebėjo, jog picos itin išpopuliarėjo ir jas įtraukė į savo meniu. Tačiau greito maisto restoranuose kepamos picos buvo visiškai skirtingos, negu italų kavinėse kepamos picos. Taip buvo dėl to, jog greito maisto restoranai itin akcentavo greitį, t.y. greitą maisto paruošimą. Dėl to picos receptai buvo koreguojami. Jose neliko kai kurių, greitai gendančių produktų ir pan.
