XIX amžiaus industrinės revoliucijos idėja užvaldė kūrėjų protus labiau negu menas. Pirmą kartą kultūros istorijoje labai ryškiai iškyla meno, mokslo ir pramonės santykio problema. Padidėjęs domėjimasis dekoratyviniais menais, ypač tinkamu ornamento panaudojimu, skatino keisti dailės mokyklų programas rengiant šios srities specialistus. Vienas po kito pasirodo A. W. N. Pugino, O. Joneso leidiniai apie augalinius, taip pat antikos laikų ornamentus ir jų pritaikymą. 1851 metais Londone atidaryta Pirmoji pasaulinė pramonės gaminių paroda buvo atsakas prancūzams, kurių kultūra, pažangios filosofijos mintys, menas, literatūra dominavo Europoje. Parodoje norėta pademonstruoti britų nacionalinį orumą, ekonominį pranašumą, pristatyti pasauliui Didžiąją Britaniją kaip industrinės pramonės lyderę – tai bylojo pats parodos pavadinimas “Great Exhibition of the Industry of All Nations”. Industrinės revoliucijos, standartizacijos, idustrinės statybos simboliu reikia laikyti šios parodos paviljoną – Krištolo rūmus Londone.
Industrinės revoliucijos lopšiu tapusi Didžioji Britanija parodoje negalėjo pasigirti pramoninės produkcijos meniniu lygiu, formos naujumu, originalumu. Nors šioje parodoje buvo eksponuotos net fabrikuose naudojamos mašinos, įvairūs kiti įrengimai, deja, atsiskleidė vis dar nenutrūkę ryšiai su manufaktūrine gamyba ir susiformavusios viduriniosios vartotojiškos klasės eklektiškas skonis.
Pasaulinės parodos Londone paviljono autorius Paxtonas buvo ne architektas, bet inžinierius, oranžerijų projektuotojas, tuo metu jau turėjęs nemažą jų projektavimo patirtį. Paxtonas paviljonui suprojektavo specialią modulinės sistemos konstrukciją. Gal dėl to jam nesunkiai pavyko laimėti konkursą Pasaulinės parodos paviljonui projektuoti. Krištolo rūmai buvo pirmasis industrinės statybos objektas, pastatytas iš lydytų geležinių unifikuotų detalių ir standartinių pramoninės gamybos stiklo lakštų, kokie tuo metu buvo gaminami. Jo naujos struktūrinės ir techninės idėjos atspindėjo industrinės revoliucijos dvasią.
Apipavidalinant Paxtono paviljono interjerą talkino dailininkas ir architektas Ovvenas Jonesas. Visa tai liudijo meno ir amatų smukimą. Buvo užmiršti amatininko, gerąja prasme, gamybos ir kūrybos privalumai, kai medžiagos ypatybės logiškai įprasmindavo daikto formą. Iškilęs gamybinis kuriamos formos neatitikimas dar labiau paryškino nelogiškas eklektizmo apraiškas. Buvo aklai kopijuojami įvairiausi praeities stiliai, perkrauti puošnių detalių daiktai, neturintys pritaikymo to meto realioje aplinkoje. Didžiausias eklektikos trūkumas buvo tas, kad daugiausia dėmesio buvo skiriama išorės puošybiškumui perkraunant gaminį įvairių stilių detalėmis, visiškai užmirštant konstrukciją, paskirtį, gamybos teikiamas galimybes. Galima buvo pamatyti traukinio lokomotyvą su geležinių gėlių girliandomis, valcų volus, papuoštus bronziniais amūriukais, drugeliais, lauko gėlių puokštėmis arba fantastiškų drakonų galvomis.
Tuo metu ypač paklausūs buvo įvairiausi biuro baldai kabinetams ir miestelėnų namams. Parodoje daugybė eksponuojamų Viktorijos laikų baldų išraiškingai bylojo apie pamėgtą neogotikos stilių, eklektišką puošybiškumą, beprasmišką gausybę dekoratyvinių detalių. Nemažai baldų buvo dekoruoti raižytais ornamentais, netgi metalinėmis detalėmis, aptraukti puošniai margintais apmušalais. Tik nedaugelyje eksponatų atsispindėjo pramoninės revoliucijos teikiamos naujos technologinės galimybės kuriant modernius gaminius. Iš viso eklektiško chaoso išsiskyrė gamintojo iš Austrijos Michaelio Thoneto biuro baldai, bei miestelėnams skirti baldai. Tai buvo biuro kėdės, krėslai namams, pagaminti taikant originalią technologiją, karštu garu kaitinant ir lenkiant klijuoto lukšto sluoksnį. Šiuo atveju biuro baldai, tai tuometiniams ofisams ir darbo kabinetams skirti baldai.
Pirmojoje pasaulinėje parodoje atsiskleidė masinės gamybos produkcijos meninio sprendimo problemos. Po parodos Londone susirūpinta dailės mokymo reorganizavimu, projektuotojų, suvokiančių epochos dvasią ir pramoninės gamybos savitumus, rengimu. Visi parodos metu uždirbti pinigai buvo perduoti princui Albertui eksponatams kuriamam pramonės muziejui (Museum of Manufactures, 1852) įsigyti – po metų jame buvo atidaryta pirmoji ekspozicija.
