Kadaise istorinio Raudžiaus akmens aplinka buvo itin ryški – dvarai, keltai, karčemos abipus Mūšos. Šiandien Mūšoje vis dar dunksintis Raudžiaus akmuo gerai matomas, bet sunkiai pasiekiamas. Kemperių nuoma Panevėžyje – puikus būdas aplankyti šią netradicinę, istorijomis ir legendomis apipintą Lietuvos vietą, vykstant į kaimyninę Latviją.
Šis akmuo – tai 4,5×6,5 metro dydžio riedulys, esantis tarp Brenčių ir Žilpamūšio, apie pusė kilometro į pietvakarius nuo kelio į Brenčius atsišakojimo iš magistralės Panevėžys – Ryga. Raudžiaus akmuo pūpso vaizdingame slėnyje, Mūšos vagoje, apie 25 metrai nuo kairiojo kranto. Akmuo gerokai apskaldytas, o likusioje akmens dalyje išgręžta dešimtys skylių.
Dar visai neseniai, XIX a., Mūšoje virė gyvenimas: upėje buvo žvejojama, plukdoma mediena ir prekės, daugelyje vietų tarp krantų plaukė keltai, pelną skaičiavo karčemos. Jos aptarnavo tiek upeivius, tiek pirklius, keliu traukiančius į Rygą arba į Vilnių. Bet tiesa apie akmenį Mūšoje jau buvo pamiršta. Raudžiaus vardas kildintas iš veiksmažodžio “raudoti” – garsiai i gailiai verkti. Esą akmuo verkęs tol, kol buvo atspėtas jo vardas. Kitų manymu, prie akmens raudojo sprogdinant akmenį žuvusio akmenskaldžio žmona ir vaikai.
Apie seną Raudžiaus kaip orientyro istoriją byloja faktas, kad jis kadaise ženklino vieną iš sienos tarp Lietuvos ir Žemaitijos posūkių. Žemaitiją Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas amžinam naudojimui perdavė Vokiečių ordinui, nubrėždamas rytinę jos sieną būtent per Raudžių. Iš kur Vytautas turėjo žinių apie Raudžių? Galbūt tai susiję su keliu į Rygą, gal su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurinės sienos apsauga, o gal su kokiu nors ankstesniu valdų ženklinimu – galima tik spėlioti.
Apskritai akmenų riboženklių tradicija yra labai sena. \akmenys pranoksta sienas ženklinančius medžius ir sukastus žemės kauburius. Juose iškalti ženklai be pėdsako nepranyksta, net ir sunaikinto akmens vietoje lieka žymių – duobė ar skeveldros. Lietuvoje daugiausia žinoma apie XVI-XIX a. Akmenis riboženklius, kurie ženklino valstybines, bažnytines ar privačias valdas. Būdinga, kad jų visų istorinė paskirtis ilgainiui buvo pamiršta ir virto legendomis apie paslėptus lobius.