Kartas nuo karto Lietuvoje kyla diskusijos dėl abonentinio mokesčio įvedimo televizijos žiūrovams. Tačiau jos vis gęsta ir, matyt, ne be pagrindo. Nors tokio mokesčio šalininkai aiškina, kad, užtikrinus nacionalinio transliuotojo finansavimą iš abonentinio mokesčio, televizija taptų mažiau priklausoma nuo politikų ir geriau atliktų savo misiją tokio mokesčio Lietuvoje įvesti neskubama. Štai kaimyninėje Latvijoje jau net nustatytas televizijos mokesčio dydis – 3 eurai per mėnesį visiems valstybinės Latvijos televizijos ir radijo žiūrovams bei klausytojams. Kol kas šio mokesčio ir kaimynai dar neįveda.
Kol naujo mokesčio planai dar nepatvirtinti, kai kas tvirtina, kad skubėt nebeverta, nes už trijų metų, kai bus išjungti analoginių transliacijų siųstuvai ir antžeminė televizija taps visiškai skaitmenizuota, rinkti panašius mokesčius iš televizijos žiūrovų bus paprasčiau, o vartotojai neturės galimybių jo išvengti. Nebent apsukrūs meistrai sugalvos sprendimus kaip apeiti šifrus ar iškoduoti signalą. Juk panašiai dabar žiūrimos ir daugelio palydovinių televizijų programos Lietuvoje.
Geresnės mokesčių surinkimo sąlygos ir didesnė vartotojų kontrolė nėra itin afišuojami, kai kalbama apie skaitmeninės antžeminės televizijos plėtrą Lietuvoje. Čia daugiau dėmesio skiriama technologinėms permainoms ir kokybiniams pokyčiams. Skaitmeninės televizijos pranašumų prieš įprastą analoginę televiziją išties yra nemažai. Tie privalumai akivaizdūs tiek jos vartotojams, tiek ir transliuotojams. Visų pirma transliuotojams skaitmeninė televizija leidžia efektyviau naudoti dažnius. Štai tarkime 7 megahercų juostoje, kur ankščiau tilpdavo vos vienas analoginis kanalas, dabar galima sutalpinti nuo 6 iki 10-ies skaitmeninių. Štai Lietuvoje ši ekonomija išnaudota maksimaliai: į vieną sukišta net 10 skaitmeninių kanalų. Tačiau toks maksimalus sutankinimas turi ir savo minusų – kenčia duomenų perdavimo sparta. Vienos juostos sparta 25 megabitai per sekundę, maksimaliai ją sutankinus, subyra į vos 2,5 megabitų vienam kanalui. Tai teoriškai, o praktiškai ir dar mažiau – vos po 1,2-1,3 megabitus. Čia reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad pavyzdžiui Mpeg4 formatui, kurį pasirinko Lietuva, reikia ne 1,2, bet 4-5 megabitų per sekundę. O jei būtų transliuojama raiškioji HDTV, tai tokiam signalui priimti reikia net 15 megabitų raiškos. Taigi su tokia maža sparta kokią turime dabar vaizdo kokybė vartotojui praktiškai negerėja, transliacijos vyksta standartine raiška, o norint geresnės kokybės tenka pirkti koduotas programas.
Antras svarbus privalumas transliuotojams yra tas, kad transliuojant skaitmeniniu signalu nebereikia medžiagos konvertuoti: skaitmena yra filmuojama, skaitmenoje medžiaga yra apdorojama montažinėse, tokiu pat signalu parengta laida paleidžiama į eterį. Trečias privalumas: transliuotojams atsiranda naujų iki tol neturėtų galimybių pasiekti savo vartotojus. Turiu galvoje kad ir mobiliąją skaitmeninę televiziją DVB-T. Šiuo standartu transliuojamą televiziją galima žiūrėti savo mobilialame telefone arba nešiojamame kompiuteryje judančiame automobilyje, traukinyje ar net skrendant. Žinoma, jei stiuardesės pamiršta pranešti, jog viso skrydžio metu elektroniniai prietaisai turi būti išjungti. Ir tai tik dalis privalumų arba galimybių, kurias gauna transliuotojas.
O kokia nauda vartotojui iš skaitmeninės televizijos? Čia nebesiplėsiu apie kokybiškesnį vaizdą ir garsą, nebekartosiu apie galimybę pasirinkti transliuojamo filmo kalbą ir titrus arba apie tai, kad jūs visuomet turėsite po ranka ir televizijos programą (panašiai kaip teletekstą tik kiek vizualesnį ir lengviau valdomą). Be to atsiranda galimybės mėgstamą laidą ar sporto rungtynes žiūrėti net ir neturint televizoriaus, o tik mobilų telefoną, nešiojamą kompiuterį ar kitą mobilų prietaisą, galintį priimti tokias televizijos laidas.
Visgi Lietuvoje vartotojai kol kas iš visų paminėtų privalumų beveik nieko negauna. Sparta, kaip minėjau, yra ribota, vaizdo kokybė realiai nepagerėjusi, nei vienoje skaitmeninės televizijos transliacijoje nėra TV gido, o formatas išlikęs senas (4/3, nors skaitmenai ir naujiesiems skaitmeniniams televizoriams reikia ne 16/9).
Kada tai prasidėjo?
Lietuvoje pasirinktas MPEG4 formatas leis ateityje transliuoti raiškiąją HDTV televiziją, tačiau kol kas skaitmeninio signalo sparta yra permaža tokios televizijos transliacijoms
Skaitmeninės televizijos era prasidėjo vos prieš penkiolika metų, kai beveik vienu metu ir Europa ir JAV sukūrė savo standartus: ATSC – valstijose ir DVB – Europoje. Artėjant 2000-iesiems skaitmeninė televizija pradėjo išstumti analoginę. Visų pirma atsirado palydovinė ir kabelinė televizijos, tai yra tos televizijos už kurias vartotojai susimoka transliuotojui. Ir kai dabar kalbame apie skaitmeninę televiziją daugeliui ji pirmiausia asocijuojasi su satelitinėmis lėkštėmis ant stogų.
Įdomu tai, kad europiečiai kur kas greičiau ir plačiau už amerikiečius įsisavino naująjį standartą ir, matyt, dabar dėl to susiduria su raiškiosios televizijos diegimo problemomis. Amerikiečiai buvo kiek lėtesni, užtat dabar turi skaitmeninę raiškiąją HDTV televiziją. Dar įdomu ir tai, kad JAV televizijų studijos rengiamas ar jau parengtas laidas tarpusavyje „gainioja“ per palydovus naudodami europinį DVB-S standartą. Taigi televiziniai „hakeriai“ turėdami specialią įrangą gaudo tokias laidas ir gali matyti tai, kas dar tik bus rodoma žiūrovams.
Visiškai kitą, nuosavą skaitmeninės TV standartą susikūrė japonai. Tai – ISDB. Šis standartas panašus į europinę DVB, tačiau šiame standarte prioritetas teikiamas ne televizinio signalo, bet duomenų perdavimui. Už Japonijos ribų ISDB nėra plačiau paplitęs. Tik Brazilija vienu metu svarstė ar nevertėtų šio standarto diegti pas save.
Kaip tai veikia?
Visų trijų standartų (ATSC, DVB ir ISDB) pagrindą sudaro MPEG vaizdo formato suspaudimo technologija. Europoje daugiausia paplitęs Mpeg2 formatas, tačiau Lietuva pasirinko Mpeg4. Tokiu formatu galės būti transliuojama HDTV raiškioji televizija. Tačiau kol kas Lietuvoje tokių transliacijų nėra.
Skiriasi ATSC, DVB ir ISDB standartai iš esmės tik naudojamais dažniais, moduliacijos metodais ir signalizacija. Lietuvoje naudojamas europinis Digital Video Broadcasting (DVB) standartas, o tiksliau, visa šio standarto šeima: DVB-S (palydovinė), DVB-C (kabelinė), DVB-T (antžeminė) ir interneto televizija IPTV. Kažkada, matyt, turėtų pasirodyti ir mobilioji skaitmeninė televizija DVB-H.
Pirmaisiais televizijos skaitmenizacijos metais, 1993 metų gruodį, pasirodė DVB-S standartas, o kiek vėliau, 1994 metais, ir DVB-C. Būtent šios televizijos pirmosios susidomėjo skaitmeniniu formatu, mat čia reikėjo pakankamai daug kanalų „sukišti“ į ribotą dažnių spektrą. Dar po metų, 1995-tų gruodį pasirodė ir DVB-T antžeminės skaitmeninės televizijos standartas (kai kur jis vadinamas mikrobangų televizija, nors su buitinėmis mikrobanginėmis krosnelėmis neturi nieko bendra).
Kaip veikia skaitmeninė virtuvė?
Studijose atskirų programų signalai (MPEG) multipleksoriaus pagalba yra jungiami, paverčiami į DVB srautą, uždaromi, moduliuojami ir siunčiami į eterį. Žiūrovo pusėje signalą priima antena, jis yra išmoduliuojamas ir atidaromas, jei signalas buvo uždaras ar skirtas tik tokią teisę turintiems vartotojams. Tada jis virsta DVB duomenų konteineriu su MPEG signalu ir papildoma informacija. Ką su tais duomenimis daryti sprendžia pats vartotojas. Jis gali pasirinkti kalbą, peržiūrėti programą, perskaityti programų aprašymus ir pan.
DVB sistemoje taip pat numatyta ir interneto duomenų perdavimo į abi puses galimybė: signalas vartotojui ir atgal tiekėjui. Tam reikalingos papildomos sistemos, pvz. DECT, GSM, paprastas modemas arba ISDN. Be to, visi DVB standartai palaiko raiškų HDTV formatą. Tačiau tam reikia HD imtuvo ir, be abejo, HD transliacijų.
Viena jautriausių skaitmeninių DVB televizijos vietų yra signalo šifravimas, arba taip vadinamas „skremblingas“ (scrambling – angl.). Signalas yra šifruojamas tuomet, kai siekiama, kad už televizijos kanalo peržiūras būtų mokami mokesčiai. O vartotojui suteikiama kortelė, kurios pagalba signalas yra iššifruojamas. Yra daugybė laisvų, neužšifruotų kanalų, pavyzdžiui palydoviniuose tinkluose, tačiau mūsose net ir komercinius mokamus kanalus „auksarankiai meistreliai“ sugeba iškoduoti ir, matyt, didžioji dalis palydovinių antenų turėtojų Lietuvoje vis dar piratauja.
Linijos ir taškai
Daugelis turbūt žinote, kad analoginio TV ekrane yra rodomos linijos. Viena linija, tai – vienas perėjimas nuo didžiausio intensyvumo signalo (balta spalva) iki žemiausio intensyvumo (juoda spalva). Šios linijos yra vertikalios ir nuo jų skaičiaus priklauso analoginės transliacijos kokybė. Idealioje analoginės televizijos transliacijoje tokių linijų gali būti net 500, o geras kineskopinis televizorius atkuria daugiausia 400-450 linijų, standartinis – tik apie 350 linijų.
Skaitmeninės antžeminės televizijos signalas yra paremtas ne linijomis, bet taškais. Panašiai kaip kompiuterio monitoriuose taip ir naujausios kartos skaitmeniniuose televizoriuose vaizdas susideda iš taškų. DVB sistemoje horizontalioje linijoje yra numatyta nuo 720 iki 352 taškų. Vertikaliai – 576 taškai (PAL). HDTV televizija taip pat paremta taškais: 1920×1080 arba 1280×720 formatai.
Dar vienas svarbus aspektas – televizorius. Pavyzdžiui, įprastas kineskopinis televizorius, turintis 4-5 megahercų videostiprintuvą, atkuria apie 400 televizinių linijų. O štai skaitmeninio monitoriaus „dot clock“ gali siekti 390 megahercų ir vaizdą išskleisti per 2048 taškelius. Taigi jei jūsų televizorius yra seno tipo, tai perėjus nuo analoginės prie skaitmeninės televizijos jūs nepastebėsite jokio kokybinio pokyčio. Gal būt tik bus mažiau trukdžių ir vaizdo šiukšlių, o vaizdo rezoliucija iš principo nepasikeis.
Taigi kol kas Lietuvoje kalbėti apie kokybinį šuolį skaitmenizuojant televizijos transliacijas kalbėti yra kiek anksti. Tačiau technologijos gan sparčiai tobulėja, o naujovės mūsų kasdieniame gyvenime pritampa vis greičiau. Tad tikėkimės, kad iki 2012 metų, kai bus išjungti analoginės televizijos siųstuvai, Lietuvoje dar daug kas pasikeis.
Aurimas Lukštinskas
Šaltinis: spredas.lt