Visą savo gyvenimą praleidau daugiabutyje. Kaip įprasta vadinti tokius vaikus, buvau cemento vaikas – nei atskiro kiemo, nei sodo ar daržo. Miesto parkas, bendra smėlio dėže, kurioje visi vos tilpdavome, buvo mūsų įsivaizduojama asmeninė žaidimų erdvė. Nepasisekė man ir su šeimos sodybą – seneliai irgi senas savo lūšneles buvo iškeitę į daugiabučio erdvę miesto viduryje. Pamenu be galo džiaugdavausi, kai draugas vasaros metu vykdavo pas savo senelius į kaimą ir prigriebdavo mane bent porai dienų kartu. Didžiulis kiemas, sodas pilnas sirpstančių vyšnių, krūmai įvairiaspalvių serbentų. O ką jau kalbėti apie braškynus! Po mūsų apsilankymų juose raudonos braškės nė su žiburiu nerasi. Kiekvieną rytą, vos prabudę rungtyniaudavome, kuris pirmas pasieks braškyną ir prisirinks daugiausia šių uogų pusryčių stalui.
Šie prisiminimai kyla dar iš labai anksti, buvome dar maži žaidimų išsiilgę ir niekad nepavargstantys vaikėzai. Kai jau šiek tiek ūgtelėjome, draugo senelius ištiko nelaimė – gaisras nusiaubė jų namus. Buvau įsitikinęs, kad jau garbaus amžiaus žmonės kelsis pas mus į miestą, susilies su pilka kasdienybe, praras savo tokį glaudų ryšį su gamtą. Atrodė, kad toks sprendimas būtų protingiausias, tačiau visų mūsų nuostabai, jie nusprendė atstatyti savo namelį ir likti ten, kur praleido didžiąją dalį savo gyvenimo. Puikiai pamenu tą vasarą, kadangi pasisiūlau savanoriškai padėti namo statybose. Man tai buvo malonumas, jaučiausi galįs atsilyginti už puikias savo vaikystės vasaras jų namuose.
Namo statybos buvo puiki patirtis man, paaugliui, iš miesto. Draugo seneliai pasirinko statyti skydinį namą. Niekada anksčiau nebuvau girdėjęs apie juos, todėl dar prieš išvykdamas padėti pasidomėjau internete. Pasirodo tai itin greitai ir lengvai sukonstruojami ekologiški bei ekonomiški namai. Ant jau išlietų pamatų pastatyti visą namą užtrukome vos 3 savaites. Man netgi buvo sunku įtikėti, kad tokie skydiniai namai gali būti patvarūs ir šilti, juk pastatyti mažiau nei per mėnesį. Tačiau, kai su draugu vykome ten praleisti žiemos atostogų, mano nuomonė pasikeitė kardinaliai. Net spaudžiant gruodžio šaltukui ar siaučiant naujametinėms pūgoms viduje buvo šilta ir jauku.
Kai grįžtu namo, visada kartoju sau, kad ateityje gyvensiu kažkur toliau nuo miesto. Arčiau gamtos, arčiau ramybės. Taip pat pasistatysiu skydinį namą, įsirengsiu didelį kiemą su sodu. Ir netgi jau būdamas senas, vis vien kiekvieną birželio rytą eisiu ieškoti prisirpusių braškių savo pusryčių stalui.