Statyboje daugiausia naudojamos ne grynai plastmasinės, bet kompleksinės konstrukcijos, kuriose plastmasės vartojamos su kitomis medžiagomis— asbocementu, aliuminiu, plienu ir kt. Taip gaunamos gana lengvos, patogios pervežti trisluoksnės konstrukcijos. Sių konstrukcijų išoriniai sluoksniai (apmušai) iš asbocemento, aliuminio, plieno, stiklaplasčio ir kitų medžiagų suklijuojami su vidiniu sluoksniu, daromu iš lengvų, pakankamai stiprių ir atsparių biologiniams veiksniams organinių medžiagų,— plastmasių, medienos pluošto plokščių ir pan. Įprastinėse daugiasluoksnėse statybinėse konstrukcijose kiekvienas sluoksnis turi atskirą paskirtį: vidinis sluoksnis (pavyzdžiui, gelžbetoninė plokštė) yra laikantysis, apatinis (pavyzdžiui, tinkas) — apdaila, o viršutiniai (pavyzdžiui, putų silikatas, mineralinės vatos veltinis, tolis, ruberoidas ir kt.) — izoliacija. Trisluoksnių konstrukcijų visuose sluoksniuose, kurie yra sujungti i vientisą elementą, veikiant krūviui, atsiranda įtempimai, tai yra visi sluoksniai yra laikantieji. Tokiose konstrukcijose visi sluoksniai yra ir izoliaciniai. Kadangi trisluoksnėse konstrukcijose įvairiapusiškai išnaudojamos apmušo ir vidinio sluoksnio savybės, šios konstrukcijos, palyginus su gelžbetoninėmis plokštėmis, yra ne tik stiprios, bet ir lengvos. Dėl lengvumo trisluoksnės konstrukcijos daugiausia naudotinos surenkamiems pastatams, kurie statomi tolimuose, mažai apgyvendintuose, sunkiai pasiekiamuose, seisminiuose ir silpnų gruntų rajonuose. Trisluoksnės plokštės naudojamos denginiams, sienoms, pertvaroms, laiptinių atitvaroms. Ypač ekonomiška jas naudoti pastatams su didelėmis angomis. Trisluoksnės konstrukcijos gali būti naudojamos surenkamų-išardomų pastatų karkaso elementams. Klijuotos trisluoksnės konstrukcijos vis plačiau naudojamos mūsų šalies statybose. Jos panaudotos Jakutijoje, Mirno mieste sodrinimo fabriko (plotas 20 000 m2) statybai , gyvenamųjų namų statybai Maskvoje ir kituose miestuose, poliarinių rajonų gyvenamiesiems pastatams, šiaurinių rajonų ryšių ministerijos pastatams ir t. t. Pagrindinių klijuotų trisluoksnių konstrukcijų nomenklatūra duota. Pagal apmušo medžiagą jos skirstomos j tris pagrindines grupes: ąsbocementines, aliuminines ir stiklaplasčio. Pastarosios savo ruožtu skirstomos skaidrias ir neskaidrias. Asbocementas yra pigi ir mažai deficitinė medžiaga. Todėk asboce-mento trisluoksnės konstrukcijos dažniausiai naudojamos sienoms ir pertvaroms. Šias konstrukcijas galima naudoti dengimams, kai anga iki 6 m. Skliautinėmis (su metaline temple) kupolinėmis ir kevalinėmis konstrukcijomis galima perdengti angas iki 30 m.
Trisluoksnės aliuminio .plokštės, naudojamos dengįniams ir sienoms, gali būti projektuojamos dki 12 m ilgio. Ypač perspektyvios erdvinės- konstrukcijos .Ugnies, t. y. jis turi būti apdengtas nedegančiomis arba sunkiai degančiomis medžiagomis (asbocementu, aliuminiu ir pan.). Nedegantį apmušą su apvadu reikia ne tik suklijuoti, bet dar papildomai sujungti nedegančiais kaiščiais, kurie, sudegus per gaisrą klijams, perimtų šlyties įtempimus. Metaliniai kaiščiai ne tik padidina konstrukcijų atsparumą ugniai, bet, jais sujungiant apmušą su apvadu, dažnai apsieinamai be Įrengimų, reikalingų klijuojamiems elementams suspausti.Gana didelis konstrukcinių plastmasių trūkumas yra mažas jų standumas (mažas tamprumo modulis). Dėl to plastmases ne visada tikslinga naudoti pastato laikančio karkaso elementams — kolonoms, sijoms, santvaroms ir t. t. Tuo tarpu, panaudojus kompleksinę trisluoksnę konstrukciją, kurioje plastmasės derinamos su standesnėmis medžiagomis, šis trūkumas mažiau ryškus. A p m u š a s, arba išoriniai sluoksniai, yra pagrindinis trisluoksnių konstrukcijų laikantysis elementas. Jis atlaiko pagrindines ašines (gniuždymo arba tempimo) jėgas. Išorinis apmušas turi gerai atrodyti iš išorės, būti pakankamai atsparus atsitiktiniams smūgiams, atmosferiniams veiksniams, neišsikreivinti. Vidinis apmušas gali būti mažiau atsparus vandeniui, bet jis turi būti atsparesnis ugniai, garams, o chemiškai agresyvioje aplinkoje — pakankamai atsparus cheminei korozijai. Apmušui naudojamos tik plonos lakštinės medžiagos: aliuminis, asbocementas, stiklaplastis, nerūdijantis emaliuotas ir plakiruotas (padengtas plonu plastmasės sluoksniu) plienas. Lengvuose pastatuose, jei tai neprieštarauja priešgaisriniams reikalavimams, plokščių vidiniam apmušui galima naudoti vandeniui atsparią fanerą, medienos pluošto plokštes, medienos drožlių plokštes, sluoksniuotus plastikus. Fanera ir medienos pluošto plokštės išoriniam apmušui gali būti naudojamos, tik padengus jų paviršių apsauginiu stiklaplasčio sluoksniu.
Dažniausiai trisluoksnių konstrukcijų apmušui yra naudojamas asbo-cementas. Tačiau jis yra trapus, palyginti mažai atsparus tempimui ir higroskopiškas. Pastaroji savybė turi didelę Įtaką jo deformacijoms. Dėl to asbocementas yra apsaugomas nuo tiesioginio drėgmės veikimo. Padengus į plonu (0,5—1,0 mm storio) stiklaplasčio sluoksniu, 3—4 kartus padidėja asbocemento atsparumas smūgiui ir 8—10 kartų sumažėja vandens igeriamumas. Priklijavus asboeementą prie ištisinio plokštės vidinio sluoksnio, jo smūginis tąsumas padidėja keletą kartų.Aliuminis yra atsparus vandeniui, nelaidus garams. Todėl aliuminini apmušą padengti kitomis medžiagomis nereikia. Dėl didelio stiprumo konstrukcijos su aliumininiu apmušu geriau tinka pramoniniams pastatams, kur didesnės angos, o su asbocementiniu apmušu — civiliniams pastatams. Reikia atkreipti dėmesį Į tai, kad nors aliuminis nedega, bet jo atsparumas ugniai žymiai mažesnis, negu asbocemento. Be to, aliuminio tamprumo modulis palyginti nedidelis, o šiluminio plėtimosi koeficientas dvigubai didesnis, negu plieno.
