Nemažai prikalbėta apie tai, kokia turi būti krikštynų atributika ar krikštynų dovanos. Tačiau dažnai yra pamirštami svarbiausi krikšto motyvai ir tradicijos. Juk ne puota yra svarbiausias dalykas, o realiginė ir krikščioniškoji misija. Sudėliokime pagrindinius krikštynų akcentus ir išsiaiškinkime kas išliko, transformavosi ar išnyko laiko tėkmėje.
Taigi svarbiausi yra realiginiai krikšto motyvai. Šiuolaikinėje visuomenėje pastebima išauganti šeimos, bendruomeninių tradicijų reikšmė. Nors XX a. antroje pusėje vaikui vardas suteikiamas Civilinės metrikacijos įstaigoje, tačiau išlieka ir krikšto metu įteisinama vaiko vardo reikšmė, iki tol vengiama jį šaukti vardu. Tikima, kad vardas gali lemti žmogaus ateitį, sugretinami asmenų nešiojančių tą patį vardą likimai. Antro (krikšto) vardo tendencija yra nykstanti. Skeptiškai vertinami vaikų nekrikštijantys tėvai.
Realiginiai motyvai lemia visuotinį naminio krikšto praktikavimą, iškilus būtinumui. Tuo siekiama apsaugoti vaiko dvasią nuo pomirtinių kančių. Kūdikis krikštijamas jį žegnojant ir pilant šventintą vandenį. Vengiama tarti žodį „amen“, nes tai dvasininko privilegija. Sakoma, kad už silpno naujagimio krikštą atsakingi tėvai, dažniausiai motina. Vaikui suteikiamas šventojo vardas, kad pastarasis turėtų globėją.
Pastebima tendencija atidėlioti krikšto laiką. Krikštijamų vaikų amžiaus intervalas labai platus – nuo kelių savaičių iki šešių mėnesių, net vienerių metų – tai pageidautina riba. Tėvams suteikiama veiksmų laisvė renkantis krikšto laiką, paisant jų subjektyvių motyvų ir nuostatų. Sutinkamas vyresnio amžiaus žmonių krikštas, dažniausiai, susijęs su siekiu gauti Pirmosios Komunijos, santuokos sakramentus. Krikštatėvių parinkimui skiriama itin daug dėmesio. Atsižvelgiama į jų dvasines, būdo, fizines ypatybes. Visuotinai paplitęs tikėjimas, kad vaikas supanašėja su savo krikšto tėvais.
Tapti krikštatėviais dažniausiai kviečiami kraujo giminės, kiek rečiau pasirenkami draugai, kuriems vietą užleido XX a. pradžioje dažniau kviesti kaimynai. Nepalankiai vertinamas atsisakymas tapti krikšto tėvais. Toleruojama kviečiamųjų nesutikimo priežastimi laikytina sunki finansinė padėtis, moters nėštumas. Tikima, kad nėščia moteris gali „apsunkinti“ krikštijamojo likimą. Žinomi prietarai, anot kurių merginai geriausia pirmą kartą krikštyti berniuką, nes su mergaite jos nepasidalinsiančios laimės. Išlieka nuostatos, įpareigojančios krikštatėvius rūpintis savo krikšto vaikais, dalyvauti dvasiniame, pasaulietiniame jų gyvenime. Bendravimo intensyvumą sąlygoja: materialinė krikšto tėvų padėtis, geografinis nuotolis tarp gyvenamųjų vietų, santykiai su vaiko tėvais.
Renkantis krikštynų pobūvio svečius prioritetas besąlygiškai tenka artimiausiems šeimos nariams, giminėms, su kuriais geriausiai sutariama. Kiek rečiau laukiama draugų, tik kartais – kaimynų. Svarbiausias aspektas yra tėvų santykiai su kviečiamaisiais. Krikštynų atributika ir pobūvio mąstas, dažniausiai priklauso nuo ekonominės vaiko tėvų padėties. Išnykus pribuvėjos institucijai, jos vaidmuo krikštynų metu tenka kūdikio senelei. Gyvuoja „gaidžių“ pirkimo, vaiko pakeitimo katinu arba lėle, močiutės išvežimo, pramoginiai elementai. Kaip pramoginiai momentai išlieka krikšto tėvų pokylio metu gėrimas po du stikliukus, sėdėjimas susiglaudus. Taip pat pastebimos nuorodos į fizinį krikštatėvių artumą, vaiko laimei užtikrinti. Krikštynų dovanos turinčios ne tik materialinę, bet ir simbolinę, sakralinę reikšmę. Akcentuojama krikšto motinos dovana – krikšto marškinėliai, kurie vėliau yra saugomi. Reikšminga antroji dovana – dažniausiai teikiama pinigų suma. Kaip specifinės dovanos išskiriamas kūmos teikiamas pyragas, tortas, kūmino atsinešamas alkoholinis gėrimas.
