Tik atšyla oras ir pasipila kvietimai dalyvauti vestuvėse. Šventė graži, tik tos senosios ir jau dažnai prasmę praradusios tradicijos varo į neviltį. Negi dar egzistuoja rūtų vainikėliais pasipuošusių jaunamarčių kultas? Klausimas tarytum atsakymo ir nereikalauja, juk ir taip visiems aišku kokia statistinė situacija vyrauja. Tačiau grįžtant prie vestuvių papročių klausimo vis tiek tenka stebėti su kokiu pasididžiavimu jaunajai segamas tas žalių ir nuodingų rūtų vainikėlis…
O dar tas piršlio korimas… Nežinia kas blogiau, ar tas trijų dienų šventimo maratonas ar tos neva kariamo piršlio kalbos. Vaikų akimis tai baisiausia tradicinių vestuvių dalis, juk ne kiekvienas tuo metu supranta, kad visa tai kartais nelabai vykęs pokštas. O kur dar visos tradicinės vestuvių dovanos! Jei nebūtų surašytas pageidaujamų dovanų sąrašas tai ir šiais laikais visi vyresnės kartos atstovai sudovanotų kalną iš savo spintos ištrauktų lininės patalynės komplektų, sieninių laikrodžių, kurių užtektų visoms namų sienoms, o kur dar įvairiausi indai, stiklinės taurės, neva krištolinės salotinės ir taip toliau… Visa ši vestuvių atributika savo geriausius laikus atgyveno bene prieš 20 metų, kuomet sovietinis režimas ribojo ne tik žmonių laisvę, bet ir fantaziją, galimybes. Šiais laikais parduotuvės lūžta nuo prekių ir jų pasiūlos gausos. Nebereikia turėti pažįstamų norint nusipirkti konservuotų žirnelių ar kekės bananų.
Daugeliu atvejų žavimės vakarų kultūra, tačiau vestuvių klausimu išliekame neva artimi savo senosioms tradicijoms. Paklauskime savo senolių kokios buvo jų vestuvės? Viskas pagal kišenės turinį. Jei mažai pinigų – mažesnės vestuvės. Jei daugiau – didesnės. Net nuotakos suknelė ne visuomet būdavo balta, o ką jau kalbėti apie brangių patalpų ar senovinių automobilių nuomas. O šiais laikais vestuvių puotai iškelti ir visus apstulbinti pasitelkiamos net paskolos. Tačiau tuokiasi du žmonės, o ne dvi giminės. Juk ir taip iki vestuvių dienos visa giminė dažniausiai jau būna pamatę tą antrąją puselę ir tas beprasmis tolimų pusseserių dalyvavimas šventėje tikrai nebūtinas. Ir ką jau čia benustebinsi, nebent pats save. Visi jau pasaulio matę, įmantrių valgių ragavę, todėl šokti aukščiau bambos mažų mažiausiai atrodo juokinga.
Ne veltui buvo užsiminta apie vakariečių kultūrą. Pasirodo turtingieji vakariečiai šiuo klausimu dažnai būna daug santūresni ir bereikalinga vestuvių atributika savo galvų neapsikrauna. Dažniausiai vienos dienos, vėlyvų pietų šventė jaukiuose namuose ar gražiame parke ir daugiausiai su keliomis taurėmis vyno, o ne galvas susukančio ugninio gėrimo litrais tokios šventės vyksta. Pakviečiami tik artimiausi porai žmonės, giminės, draugai, o ne tuntas kartais nelabai pažįstamų giminaičių, dėdžių ir tetų. Dažnai vestuvių šventei paskiriama tema, kad kiekvienas svečias atitinkamai jai pasiruoštų. Tai gali būti spalva, istorinis laikmetis ar net mados epocha. Viskas priklauso nuo jaunųjų išradingumo ir norų. Gal vieniems labiau artimas trijų dienų maratonas su napažįstamųjų kliūtimis, kitiems gal mielesnė jauki, nedidelė šventė su geriausiais draugais ir lengvute vestuvine suknele, o ne blizganžiu it plombyras vestuviniu tortu su didžiausiais pasijoniais ir lankais. Visiems savas kelias, tik dažnai net nesusimąstome, kad gali būti ir kitaip, gražiau, jaukiau, mieliau…
