Dažnai verslininkai, kuriems imoniu steigimas nepasiseka, nedrįsta kalbėti apie savo nesėkmes, bijo apie jas kažkam sakyti – gal galvoja, kad tiesiog kalbėjimas prišauks dar vieną nelaimę. Aš vis dėlto noriu pasidalinti savo patirtimi, kai steigimas naujų imoniu man išėjo ne į gerą. Kodėl noriu tai papasakoti? Todėl, kad kiekvienu skirtingu atveju buvo nemažai įvairių skirtingų problemų ir klaidų, iš kurių aš pasimokiau ir manau, kad pasimokyti gali ir kiti žmonės.
Baras ne vietoje ir ne laiku
Pirmasis mano verslas buvo susijęs su pramogomis. Man atrodė, kad imoniu steigimas apskritai yra dalykas, skirtas tam, kad būtų galima prasimanyti pinigų ir daug jų turint turtingai gyventi, tačiau ne visada galėčiau pasakyti, kad tai pavyksta. Taigi pirmasis steigimas buvo pasineriant stačiai į veiklą, kurios nemėgstu ir nesuprantu. Ką aš padariau? Nutariau, kad pajūryje trūksta daugiau tokių imoniu, kuriose būtų galima gerti, linksminti, šokti. Ir pamaniau, kad imoniu steigimas, naujų dviejų barų, puikiai išpildytų šią nišą. Žmonės atvyktų atostogauti ir pirktų dalykus, kurių jiems reikia. Kartu jie suteiktų visus pinigus, kurių man reikia.
Kur buvo klaida, kurią padariau, kai vykdomas buvo šis imoniu steigimas? Visų pirma, aš pradėjau veiklą, kurios pats nė kiek nemėgau. Veiklą, kuri man negalėjo atnešti kažko malonaus, nes aš jos nežinojau. Vadinasi, aš turėjau tapti tokios srities ekspertu.Tam, kad imoniu steigimas Panavezyje ar bet kuriame kitame mieste, tikrai įvyktų gerai, aš turėjau išmokti įsijausti į kliento ir į konkurento rolę. Turėjau mokėti daryti viską, kad gaučiau viską. Ar taip ir buvo? Tikrai ne.
Aš buvau net apskritai negeriantis, alkoholio nevartojantis žmogus. Tad kaip man galėjo šauti į galvą, kad tai, ką turiu daryti, yra imoniu steigimo dokumentai, baras, muzika, artistai? Natūralu, kad šis mano įmonių steigimo bumas nepasitvirtino. Verslas bankrutavo būtent tuo metu, kai viskas aplink klestėjo. Nes aš ėmiausi tos srities, kuri man visai nerūpėjo.
Per brangi siuvykla
Kitas mano verslas, tai buvo imoniu steigimas Anglijoje, kur aš norėjau pardavinėti lietuviams tikrus lietuviškus drabužius. Ši mintis man atrodė patraukli todėl, kad atrodė, lietuvių ten jau tikrai labai daug. Jie visi dievina lietuvišką produkciją, nes jos labai ilgisi. Taigi, mes taip pat norėjome su žmona, kad galėtų jie ten gauti bent jau lietuviškus drabužius. Ką mes bandėme padaryti? Kažkada buvo madingas imoniu steigimas Alytuje – siuvyklų atidarymas. Galėjai pamatyti kelias siuvyklas, kuriose nuolat eilės ir visi žmonės sau ten siuvasi vieną ar kitą rūbą.
Taigi, nutarėme, kad Anglijoje kaip tik tai labiausiai ir suklestės – ne lietuviškų rūbų parduotuvė, o tiesiog toji siuvykla, kuri žmones įkvėps, suteiks jiems begalinį norą viską ten pirkti, rengtis gražiau ir jaustis kažkiek laimingiau. Tačiau, ar man pavyko? Man nepavyko, ir yra aišku, kodėl nepavyko. Visų pirma, imones steigimas, registru centras, visi tie biurokratijos žingsniai yra gana sunkūs, kai kažką naujo bandai atidaryti Anglijoje. Visi imoniu steigimo etapai pasirodė kiek kitokie nei Lietuvoje, todėl iš karto skyrėsi, kaip apskaičiuoti pinigus. Nežinojau tiksliai nei investicijų, nei pelno. O įmonės steigimas elektroniniu būdu atrodė apskritai komplikuotas. Galų gale atsidarė labai panašias paslaugas teikianti konkurentė, ir mes nusprendėme nebelįsti į šią rinką. Ko aš pasimokiau iš šio karto? Kad pirma reikia centrinio padalinio Lietuvoje, o tik tada plėstis į užsienį.