Būstas

XX amžius Suomijoje

Kalbant apie Suomijos dizaino istoriją reikia paminėti svarbiausius ir reikšmingiausius aspektus ir atspirties taškus. Taigi vienas reikšmingiausių įvykių buvo 1875 metais įkurta amatų ir dizaino asociacija, į kurią įėjo įvairių profesijų žmonės. Šios asociacijos, tapusios tautinio atgimimo centru, veiklą aktyviai rėmė Suomijos šviesuomenė. Suomijoje tuo metu daugiausia mokslininkų, profesionalių dailininkų buvo atvykę iš kitų šalių. Susidariusi padėtis dar labiau sustiprino poreikį rengti specialistus savo šalyje. Neatsitiktinai draugijos nariai – municipaliteto atstovai, gamtos, kitų mokslo sričių specialistai, universiteto profesoriai – skatino tautinių tradicijų pagrindu ugdyti profesionalius projektuotojus, dailininkus, kurie įsitrauktų į besiplėtojančią pramoninę gamybą, galėtų savo kraštą tinkamai pristatyti tarptautinėse parodose. O būtent parodų organizavimas buvo vienas iš svarbiausių uždavinių.

Parodose buvo eksponuojamos miško tiekiamos žaliavos, įvairūs medžio ir tekstilės dirbiniai, rištiniai ilgaplaukiai kilimai ir net odiniai baldai. Daugelio menininkų, net verslininkų, dėmesį patraukė Suomijoje atsiskleidžiančios kūrybinės ir verslo galimybės. Nemažai industrijos įmonių buvo įkurta iš užsienio atvykusių aktyvių pramonininkų.

1890-1910 metai Suomijai buvo tautinio atgimimo laikotarpis, nepriklausomos valstybės išvakarės. 1900 metais Skandinavijos šalys dalyvavo pramonės parodoje Paryžiuje, kur suomių ekspozicijai paviljoną suprojektavo architektai Elielis Saarinenas, Armas Lindgrenas, Hermannas Gesellius. Paviljono architektūroje dominavo art nouveau stilistika su ryškiais tautiniais bruožais. Tai Suomijoje dažniausiai įvardijama kaip nacionalinio romantizmo stilius. Trijų jaunų menininkų sukurtas parodos paviljonas nustebino Paryžiaus publiką savo skandinaviška egzotika, tiesioginiu nuoširdumu naudojant natūralų medį bei tautinius motyvus.

Amžių sandūroje, kaip ir visoje Europoje, Skandinavijos dailininkai pradėjo domėtis amatais, gimstančiu dizainu, buvo kuriami plakatai, odiniai ir net biuro baldai, tekstilė, dekoratyvūs objektai.

Paskutiniame XIX amžiaus dešimtmetyje iš Belgijos atvykęs dailininkas Alfredas Williamas Finchas (1854-1930) kartu su keramiku ir baldų dizaineriu švedu Louisu Sparre (1866-1964) 1897 metais netoli Helsinkio, Porvo miestelyje, įkūrė IRIS keramikos dirbtuves, kuriose Anglijos pavyzdžiu bandė atkurti amatininkų gildijų dvasią. Sparre projektavo ir gamino baldus, kūrė juvelyrikos, dekoratyvinius dirbinius iš sidabro. Abu dailininkai, studijavę tapybą, susipažinę su Vakarų Europos meno tendencijomis, pastūmėjo Suomijos tapybą, taikomąją dailę, dizainą nauja kryptimi.

Atgavus nepriklausomybę 1917 metais, pasibaigus Suomijos pilietiniam karui, visi dailininkai, meno ir amatų bendrijos aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, toliau rūpinosi parodų rengimu, tautinio identiteto įtvirtinimu. Gallen-Kallela kūrė plakatus, dalyvavo projektuojant nepriklausomos Suomijos vėliavą, sukūrė pirmuosius valstybinius apdovanojimo ženklus, ordinus, medalius.

Pirmasis reikšmingas tarptautinis nepriklausomos valstybės suomių kūrėjų, dizainerių pasirodymas buvo dalyvavimas Milano trienalėje 1933 metais. Šioje trienalėje A. Aalto eksponavo savo baldus, kurie atkreipė specialistų dėmesį, susidomėta jo unikalia klijuotinės faneros technologija. Po kelerių metų Aalto parengė suomių ekspoziciją Pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir 1939 metais Niujorke. Pokaris, penktasis ir šeštasis dešimtmetis, Suomijos dizainui buvo pokyčių ir pasaulinio pripažinimo laikotarpis, tačiau net modernūs odiniai baldai ar biuro kėdės leidžia pajusti medžio grožį, neslepia medienos rievių struktūros.